Kas važiuoja ir daug peza, tas turbūt vairuoja “pežą”. Taigi, keturių pezalių kompanija ankstų sekmadienio rytą išriedėjo į pirmąją “pežiuko” kelionę. Aplankyti objektai – tai ko nepražiopsojom :) Pradėjom nuo…teoriškai nuo kito Aukštadvario, t.y. nuo to, kuris nėra už Trakų. Tačiau jį pražiopsojom, po to pražiopsojom ir kažkokį piliakalnį (turbūt nebuvo labai įspūdingas ir matomas iš toli).
Prie Kavarsko jėgainės
Kavarsko jėgainė
Kavarsko miestelio pakraštyje pamatėme vandens jėgainę, pastatytą ant Šventosios upės. Nusprendėm ten pasivaikščioti truputį. Prie jėgainės priešais mus nusuko kita mašina. Iš jos išlipęs vaikinas bandė prisipūsti guminę valtį ir kažkur plaukti. Nusprendėm, kad tikriausiai nori atsikratyti kokio nors lavono ir kad mes jam visą reikalą sugadinę būsim…
Kas ten slepiasi?
Karalienės liūnas – netoli Ažuožerių telkšantis gėlo vandens šaltinis, vienas didžiausių Lietuvoje. Atrodo kaip pelkė…Kaip ir kiekvienas gamtinis objektas, Karalienės liūnas apipintas legendomis. Čia pat, ant kalno, kadaise gyvenusi Lietuvos karalienė. Kraštą užpuolus priešams, karalienė obuolmušiais žirgais kinkyta karieta pasileidusi šlaitu žemyn ir nuskendusi liūne (kitoje legendoje į liūną nugarmėjo švedų karalienė). Nuo to laiko jam ir prigijęs karalienės liūno vardas. Neapseita ir be legendos apie priešams paklusti nenorėjusią ir nusiskandinusią vaidilutę…
Anykščių bažnyčia
Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia yra aukščiausia bažnyčia Lietuvoje (79 m aukščio bokštai). Užsukom vidun. Laimei, einant per bažnyčios duris (kurias atidarėm tik TRYSE), nei vieno žaibas nenutrenkė…
Šiaip Anykščiai labai gražus miestukas. Švarus, tvarkingas, miesto panoramoje iškilę bažnyčios bokštai. Praėjome pro A. Vienuolio paminklą, prisimindami vargšę liūdnai pagarsėjusią “paskenduolę” Veroniką. Kas čia darosi, kad Anykščių krašte visos skandinasi…
Vaikinai kabinėjosi prie skulptūrų
Prie A. Baranausko paminklo bandėm deklamuoti Anykščių šilelį (prieš tai išsipiktinę, kiek daug jo mokykloje užduodavo išmokti). Tačiau kažkodėl teprisiminiau mokyklos laikų “koverį”: “kalnai kalnuoti, pakalnės nuplikę, eina gruzinas, kasydamas plikę”.
Laimės žiburys
Laimės žiburys – antkapinis paminklas J.Biliūnui ant Liudiškių kalvos. Pastatytas jis pagal J. Biliūno to paties pavadinimo kūrinį. Pasakojama, kad ant aukšto stataus kalno pasirodė stebuklingas žiburys. Žibėjo jis kaip žvaigždė, apsiaustas šviesiu ratu iš aukso raidžių, o užrašas buvo “žmonių laimė”. Vienas senelis išpranašavo, kad tas, kuris užlips ant to kalno ir prisilies prie žiburio, visus žmones padarys laimingus...Žmonės sujudo, visi norėjo į tą kalną įkopti. Tačiau senelis pridūrė, kad kelias į viršų bus sunkus, nes pakeliui kauks, rėks daugybė baisių šmėklų. Ir tie, kurie išsigąs jų, atsigręžę pažiūrės žemyn ar iš neatsargumo paslydės nors kiek,– tuojau pavirs į akmenį. O kai kažkas užkops I viršų ir palies žiburį, šis suskils į daugybę švieselių ir atneš laimę visiems. Ir kopė žmonės į tą kalną, tačiau vis nepasiekdavo žiburio. Daugybė pavirto akmenimis, kol galiausiai trys drąsuoliai užkopė iki pat viršaus ir palietė laimės žiburį. Visi vienu akies mirksniu pavirto į akmenis... Ir rados stebuklas! Visos šmėklos pražuvo, o paliestasai žiburys subyrėjo į nesuskaitomą daugybę žiburėlių, kurie kaip krintančios iš dangaus žvaigždės nusileido nuo kalno žemyn, nušviesdami visą šalį. Tos šalies žmonės staiga pajuto savo laukuose, namuose ir pirkiose ypatingą malonią šviesą, savo širdyse ir galvose – neapsakomą ramumą. Akies mirksniu sutrupėjo nelaisvės pančiai, išnyko tarp žmonių neapykanta ir visokios skriaudos ir neteisybės; visi pasijuto esą lygūs ir laimingi, visi gerbė artimą ir jo teises. Atsirado tarp žmonių laimė...
Kažkas iš kažkur ištraukė, kad reikia kopiant skaičiuoti laiptelius. Tai mes tą sąžiningai ir darėm. Tik nepamenu kiek pakopų suskaičiavom…Sklerozė, nieko nepadarysi. Užlipus ant kalno, Mantas įkišo nosį pro groteles į Biliūno kapavietę ir paklausė: “tai sakai numirei…?”. Po to sekė kelionė turėklais žemyn :)
Puntuko akmuo – dideliu nusivylimu visgi ne didžiausias akmuo Lietuvoje (pasak visažinės wikipedios). Tai antras pagal dydį akmuo tėvynėje. Akmenėlis čia užsiliko slenkant ledynams, nors man visada labiau patinka liaudies kūryba apie velnią, nešantį akmenį Anykščių bažnyčiai nugriauti ir apie laiku pragydusį gaidį (kaip ir kiekvienoje legendoje)…Ant akmens iškalti mūsų su Birute dangaus broliai – Darius ir Girėnas. Šiuos bareljefus ir žodžius 1943 m. vidurvasarį iškalė skulptorius Bronius Pundzius. Visada matydavau, kaip žmonės fotografuojasi užsilipę ant akmens, ale kaip tai padaryti buvo neaišku. Galų gale Tomas užsikorė kažkokiu būdu ant akmens, o man beliko tik gražiai atrodyti ir būti “užropšdintai” ant Puntuko. O nulipti kaip visada būna sudėtingiau. Laimei, kojos neišsisukau tokioje gėdingoje situacijoje…
Pakelės vaizdai
Techninė “pežo” charakteristika:
• Stabdžiai veikia puikiai (ant kelio iššokusi stirna gyva).
• “Traukia” gerai (neigiama pusė – stresas sutikus dvejus mentus).
• Prilygsta džipui, važiuojant žvirkeliais (“aš džipas, aš džipas, pravažiuosiu).
Subjektyvios antrosios vairuotojos “technikinę” Tomo mašina praėjo, atlaikė ir linksmuosius kalnelius kelyje Anykščiai – Molėtai. Išvada: teks varyti į dar kokį vieną kitą pasibastymą.
Liuks kelionė! Kavarske prie įvaž. nuo Ukmergės- aukščiausias LT kryžius, atstovėjęs net prie ''ruso''. Ažuožeriai- prie keliuko į Karalienės Liūną stovi superinis paminklėlis vargšei Veronikai. Čia ir Ilgio ežeriukas, ir astronomo Šmukštaro dangaus stebėjimo ''kryžavonės'' išdrožtos. ''Pragūglinus'' vietos žmlp. galima pasigrožėti.
AtsakytiPanaikinti