Siaubo istorija: Įkalinti Valyje

Silpnų nervų skaitytojams nerekomenduojama.

Galų gale visdėlto išaušo didžioji diena, kovo 31-oji, kurią drąsiai galima skelbti tarptautine nepriklausomybės švente, švenčiama Lietuvoje ir Vokietijoje. Tądien viena lietuvaitė ir vienas vokietis ištrūko iš Šveicarijos kalėjimo. Lauke šlykščiai snigo, pečius slėgė didžiulės kuprinės našta, bet ore tvyrojo nevaržomos LAISVĖS kvapas. U2 „Beautiful day” tapo atsisveikinimo su „Alpina“ himnu. Geriant šampaną nusprendėm, kad jausmas, kai ištrūksti iš Wallio, yra antras pagal nuostabumą, po laisvo kritimo iššokus iš lėktuvo. Atsisveikinę su visais kolegomis (iš kurių ko gero nei vieno nepasiilgsiu) ir keltuve mojuodami abiejų rankų didžiaisiais pirštais, iš lėto tolom nuo Fiescheralp... Įlipus į traukinį supratau, kad aš bedarbė ir kad nuo šios akimirkos pasaulis man po kojom!!! Ir beveik tikrąja to žodžio prasme, nes traukinys vežė mane įsimylėtos Locarno Dropzonos link... Prieš nulūždama grožio miego, padariau 4 mėnesių, praleistų Wallyje, reziume: „Wir würden nie zum Kanton Wallis gehen/Nie zu den Scheiß-Wallis gehen (aut. die Toten Hosen)... Bet apie viską iš pradžių...

Klaida #1. Welcome to hotel Alpina. Gruodžio 6-tą dieną pirmą kartą peržengiau Ingrid ir Marco Imwinkelried viešbučio „Alpina“ slenkstį. Ir labai greitai dėl to siaubingai pasigailėjau...Darbuotojų komanda – tarptautinė: portugalai, vokiečiai, austrė, slovakė, serbė, kroatė, marokietis ir lietuvaitė. Šveicarai patys viešbučiuose nelinkę dirbti, toks darbas jiems per sunkus... Pirmomis dienomis visi trykšte tryško energija, kas vakarą tūsinomės šalimais esančiame kabake „Kuhstall“. Vieną naktį išgėriau tiek (4 alaus + degtinė), kad vos iki ryto nenumiriau, eilinį kartą prisižadėjau daugiau nebegerti...Tačiau energijos antplūdžiai pas visus greitai buvo užgęsinti. Šviesaus rytojaus nežadantys darbo grafikai, nuo 16 (pas mane) iki 36 (Chris pasiekė tokį rekordą) darbo dienų be poilsio. Labai greitai Ingrind ir Marco įgavo kodinius pavadinimus: BS – böse Schlampe ir BBS – Bruder der bösen Schlampe :) (Vertimas redakcijai žinomas). Ir tikrai ne be reikalo.

Keltuvas į Fiescheralp

Vaizas per mano kambario langą

Klaida #2. Scheisswallis. Regiono, kuriame dirbau, blogiau išsirinkti nebuvo galima. Wallis – vienas iš 26 Šveicarijos kantonų. Duodu galvą nukirsti, kad pats klaikiausias. Visų pirma, jiems čia kalnuose ko gero trūksta deguonies (gal dėl to žmonės nefaini). Visų antra, čia matomai mažiau moterų (todėl jos sulaukia pakankamai dėmesio, kad ir nepageidaujamo). Ir galiausiai, yra vokiečių kalba (deutsch), yra šveicarų – vokiečių kalba ir walliser-deutsch, kurios nesupranta ne tik užsieniečiai, bet ir patys šveicarai. Graži gamtai, vaizdingi kraštovaizdžiai ir didingi kalnai, visų kitų Wallio trūkumų deja nekompensuoja. Kažkoks absurdas, kad nuo kalno anksčiausiai gali nusileisti 8 val. ryto, o vėliausiai ant jo užkilti 22 val. Todėl nieko keisto, kad buvo diena, kai vėlavau į darbą, nes nespėjau į paskutinį keltuvą. Taigi, tikrąja to žodžio prasme užstrigau Valyje...

Košmaras vardu Imwinkelried. Visų pirma, toks jausmas, kad Fiesch`e egzistuoja tik viena pavardė – Imwinkelried: tai viešbutis, tai kavinė, tai vėl kas nors ir visur iškabose ta pati pavardė. Su kitais Imwinkelriedais susidurti neteko, bet šitų vienintelių pakako...Ingrid ir Marco – brolis ir sesuo, perėmę viešbutį iš savo tėvų. Ko gero iš pastarųjų jie paveldėjo ir įprotį visus dulkinti. Tokios kontrolės kiekviename žingsnyje, tiek darbo, tiek laisvalaikio metu, man dar neteko matyti. Skenuojamas kiekvienas judesys, kiekvienas kasnis, kiekvienas gurkšnis. Labiausiai dulkinamas buvo Chris`as, aš buvau tik #2. Apie tai faktiškai būtų galima parašyti knygą, Marco und Ingrid buvo tobulas „Kokiais šefais nereikia būti“ pavyzdys.

O bendrą situaciją trumpai apibūdina 10 Imwinkelried įsakymų:

1. Nevok. (Taigi, vagiam viską: sultis, kolą, alų, pyragus, spurgas, sumuštinius, dušo želę ir kt.).

2. Gerk tik vandenį. (Pas Younes „tipi“ (kabakas – palapinė) geriam alkoholį. Vaidinam, kad mokam pilną kainą, o iš tikro paliekam barmenui tik arbatpinigius).

3. Valgyk tik nustatytu laiku. (Valgom ne tik nustatytu laiku, bet ir tada, kai Chris`as ar portugalai ką nors slapta atneša).

4. Neleisk laisvalaikio su kolegomis. (Leidžiam laisvalaikį su kolegomis. Sudarom vieną frontą, nukreiptą prieš valdžią. Leidžiam kiekvieną vakarą ir laisvadienį su kolegomis. Pavėluojam į darbus).

5. Nerūkyk darbo metu. Nerūkyk viešbutyje. (Rūkom darbo metu pas Chris kambaryje, rūkom po darbo ir daug mano kambaryje. Portugalai rūko vyrų tualete, savo kambaryje, bendrame personalo tualete).

6. Dėvėk darbinę aprangą. (Nedėviu darbinės aprangos kai Ingrid nemato. Penkis kartus iškeikta dėviu kartais).

7. Daryk taip ir ne kitaip. (Darom atvirkščiai ir ne kitaip. Aišku, kai BS ir BBS nemato).

8. Daryk viską greičiau! (Darom viską lėčiau, neskubam, kuičiamės kuo ilgiau prie vieno smulkaus darbelio).

9. Jei neturi darbo, ateik pas mane. (Jei neturiu darbo, neinu pas BS, o imituoju intensyvią veiklą ir aukštą užimtumo laipsnį).

10. Darbas turi teikti malonumą. (Darbas malonumo neteikia).

Mes norim šventę švęst. Tai jau kad švenčiau, tai švenčiau.

Per Šv. Kalėdas dirbau. Vakare gėriau punšą (o rodos žadėjau daugiau niekada nebegerti.), o po to nešiojau mandarinus po kambarius. Ho Ho Ho, Sandra Claus is coming to town...

Per Naujus metus dirbau. Vakare guodžiau verkiančias Liuciją ir Magdaleną. Po to iki 6 val. ryto vapėjau su Chris. Po poros valandų vėl dirbau.

Per Valentinkę dirbau.. Bet žinant, kaip aš mėgstu šią dieną, tau, Ingrid, atleista už darbo grafiką.

Per Vasario 16-tą dirbau. Vakare su vokiečiu švenčiau Lietuvos nepriklausomybę.

Per gimtadienį dirbau. Gavau daug šokolado. Valgiau šokoladą ir dirbau.

O po visų švenčių irgi dirbau :)

Šiame kambaryje gyveno olandų šeimynėlė :)

Mažos smulkmenėlės praskaidrina kasdienybę

Liucijos išlydėjimas. Visai mielos koleges išlydėjimas (kuri buvo gudri ir daiktus susikrovė dar sausio pradžioj) vyko vienintelėje linksmybių vietoje ant mūsų kalno – be abejo, Kuhstall :). Išgėrusios Nadine ir Lucija neapsėjo be ašarų, o aš ir Chris gavom guodėjų vaidmenį. Iš tikro tai truputį liūdna, nes su Liucija susidraugavom. O kadangi aš šniurkščioti nelinkus (nebent dėl šuolių), tai mūsų atsisveikinimas gavosi linksmas. O viskas buvo taip... :) Palydėjau Liuciją į stotį, nudardėjom su dviem lagaminais, abi įlipom į traukinį...o pastarasis nespėjus man išlipti pradėjo sau smagiai riedėti :) Aš klykdama pasileidau durų link „ich muss aussteigen!!!”. Bet išlipti jau buvo per vėlu. Iššokti iš riedančio traukinio būtų buvus savotiška atrakcija, bet kadangi šveicarai pakankamai nuobodūs, tai traukiniui pajudėjus durys jau nebeatsidaro. Pasigavę kontrolę, kikendamos papasakojom situaciją. Mergaitė kontrolierė nei kiek nenustebo, ne pirmas kartas pasirodo :) Kažką per raciją pakalbėjo su vairuotoju ir jau už poros minučių (rodos stotelėje kažkokioje) sustojo du traukiniai, važiuojantys priešingomis kryptimis. Buvau greitai permesta į atgal į Fiesch`ą važiuojantį traukinį. Po 5 min kelionės nekaltai švilpaudama išlipau savo kaime. Niekas už poros minučių pasivažinėjimą neatėjo pinigų paprašyti, tai „nušvilpavau“ keltuvo link.

Mažos traumos ir dideli infarktai. Pirmoji – Ingrid sūnaus, pakankamai pasipūtusio ir bjauraus berniūkščio, vardas Sandro...Antra trauma buvo, sužinojus, kad Ingrid gimtadienis kitą dieną po manojo...Taigi, traumos, kaip ir nelaimės po vieną nevaikšto :). Kalbant apie infarktus, vieną vakarą, Marco staiga paklausė, ką aš veiksiu vasarą. Mano atsakymas „keine Ahnung“ („neįsivaizduoju“ – kas iš dalies šventa tiesa). Tada sekantis klausimas apie tai, ką aš planuoju žiemą veikti. Keine Ahnung...Nesusigaudžiau kur link šitie klausimai veda, kol galiausiai Marco susiprato aiškiau pasakyti, jog jie norėtų, kad aš pas juos ir toliau dirbčiau, vasaros ar žiemos sezonu. OMFG! Gerai, kad tą akimirką stovėjau ne ant laiptų, nes dievaži būčiau nuo jų nusiritusi. Plaukai, laimei, buvo surišti, tai nepasišiaušė. Akyse pasirodė grotelės (kalėjimas). O aš dar sakiau, kad jiedu su Ingrid manęs nustebinti jau nebegali...

Fiesch. Gražu, bet kas iš to?..

Olimpinės – tautų vienybės simbolis. Jos suartina žmones...ypač tuos, kurie nėra šveicarai, bet dirba Šveicarijoje :). Su Chris`u žiūrėdami olimpines žaidynes krykštaudavom, jei bet kurios šalies atstovai aplenkdavo šveicarus...Nors pastarieji jau per pirmas tris dienas sugebėjo „nuskinti“ tris aukso medalius...Ir taip kasdien po kokios nors spalvos medalį. Kaip bebūtų sarkastiška, prasidėjus žaidynėm, atsirado daugiau apie ką su Marco kalbėti...Ir taip kas vakarą apie sportą....Per kas antrą televizijos kanalą – Olimpiada. Gal ir gerai, nes intensyviai maigant pultelį galima rasti „patarimų“ bei „mirčių“ kanalus. Per pirmajį prieš kamerą sėdi „čiuvakas“ ar kokia senstelėjusi moteriškė ir kortų arba krištolinio rutulio pagalba dalina patarimus skambinantiems...Neatsilieka ir vietinė „Wallio“ televizija: rodo, kas kada numirė ir kas gedi...O kai toks kanalas dar transliuojamas kokioje vietinėje kavinėje...

Pergudrauti Marco. Be šimtų nesąmonių, kontrolės, skenavimų, dar viena problema buvo internetas, kurio pradžioj faktiškai iš vis nebuvo, o po to jis dinginėdavo kas antrą dieną. Ir amžinai reikėdavo Marco maldauti, kad gal šis teiktųsi pažiūrėti, kas nutiko. BBS kartais nesiteikdavo to padaryti ir palikdavo mus be ryšio su pasauliu visam savaitgaliui ar ilgiau. Kol aš netyčia užmačiau, kur yra „auksinė dėžutė“, t.y. routeris, duodantis internetą mūsų loptopams. Su savo kortele galėjau įeiti į tą sandėliuką. Nuo tada mums Marco nebereikėjo...Gaila, kad tai pastebėjau paskutinėmis savaitėmis. Nors jų pakako, kad vyktų kova ar kažkas panašaus. Kelias dienas tuo pačiu paros metu dingdavo internetas, tada mes slapta sėlindavom perkrauti routerio. Kitą kartą radom routerį tiesiog išjungtą ir padėtą šalia, o sandėliuko duris praviras...Taip ir liko neaišku, bandė Marco kažką prigauti ar kažko pasiekti. Faktas, kad jam tai nepavyko.

Laisvės kalendorius. Vasario pabaigoje išmušė valanda pasakyti, kad balandžio 1 d. nešdinuosi nuo šito prakeikto kalno, kur akys veda ir tikrai nežadu pasilikti iki sezono galo. Viskas prasidėjo nuo varžybų, kuris pirmas, aš ar Chris, pasakys BS arba BBS, kad išeina anksčiau laiko. Be abejo, nugalėtoja tapau aš. Po kelių valandų džiugią žinią bosams pranešė ir Chris. Taigi, nuo kovo pirmų dienų pas mane ant spintos atsirado „laisvės kalendorius“. Prasidėjo ilgos laukimo dienos ir trumpos alkoholizmo naktys. Viskis, degtinė, tekila, romas, alus...29, 28...13, 12, 11..3, 2, 1...WOOOHOOO!!!

Kuo Šveicarija išėjo į naudą? Išdrįsau palikti šiltą ofiso kėdę ir nuobodų darbą. Laisvadieniais spėjau pamatyti itališką (Lugano, Bellinzona) ir prancūzišką (Montreux, Lausanne) Šveicarijos dalį. Vėl įsimylėjau – šįkart Locarno dropzoną, kurioje porą kartų išssiverčiau iš lėktuvo ir į kurią sugrįžau išsilaisvinus iš Imwinkelriedų kalėjimo. Aplinkybių verčiama išmokau susidėti parašiutą! Išmokau vogti: coca colą, sultis, ledus, sumuštinius, spurgas ir visa kitą, ką galima išgerti ar suvalgyti. Pirmą kartą pati nusikirpau plaukus (ir visai vykusiai). Išmokiau Chris`ą švęsti Lietuvos nepriklausomybę. Išbandžiau Hospitalityclub`ą ir įsitikinau, kad čia prisiregistravę ne vien maniakai ir potencialūs žudikai. O svarbiausia, „išlikimas Valyje“ įkvėpė optimizmo ateičiai – blogiau negu buvo čia, jau niekur kitur nebus.

Pabaigos žodis. Taigi, nuostabiai gražios Šveicarijos visgi neįsimylėjau (neskaitant Tičino). Po beveik 4 mėn. nelaisvės manęs laukia šuoliai Locarne, viešnagė Liucerne, dviejų savaičių kelionė po Maroką, skrydis į Vilnių. Jei pavyko išgyventi Imwinkelried`ų kalėjime, pavyks ir visa kita. O dabar vis dar kartais tyliai niūniuoju die Toten Hosen dainą, su kiek pakeistais žodžiais... „Wir würden nie zum Kanton Wallis gehen/Nie zu den Scheiß-Wallis gehen...