Kam iš mūsų tik nėra tekę atlikti vieną kitą akiračiui plėsti skirtą šuolį “pažinkime gimtąjį kraštą”. Pažintys su įdomesnėmis vietomis, išsibarsčiusiomis aplink aerodromą, akistatos su taikiais ir nelabai aplinkiniais gyventojais, tiksluminiai nusileidimai į sodus, fontanus ar vartus. Visa tai atspindi šis naujas Kyviškių krašto žemėlapis. Laimei, visi šuolių autoriai po šiai dienai sveiki ir gyvi šokinėja aeroklube. Žodžiu, nebandykime pakartoti vieni kitų nusileidimų :)
MINDOZA. Draugiški vietiniai„2006 m. gražią rugpjūčio dieną atliekant 73, o po to ir 74 šuolius taip jau sutapo, kad buvo atlikti du iš eilės pažintiniai šuoliai su gimtuoju kraštu. Abudu kartus nusileidau lygiai toje pačioje vietoje - laukuose. Nusileidus pirmą kartą, manęs jau laukė kaimietis su šake. Laimei, susipratau nusileisti ant takelio, o ne į lysves. Tada vietinis saviškiams šūktelėjo: “vsio charašo, na darožke spustylsia…”. Sekantis šuolis toks pat sėkmingas ir taiklus. Mano pažįstamas kaimietis, vėlgi laukė ten pat ir su ta pačia ginkluote. Be abejo pasimokęs, kad nevalia leistis ant bulvių, daržovių, javų, rugių ar pan., nusileidau ant to pačio keliuko toje pat vietoje. šį kartą kaimietis jau ne taip garsiai pranešė savo sėbrams "b**... tot samyj". Viskas gerai, kas gerai baigiasi. Todėl rekomenduojame nesileisti į jokias agro kultūras, jei tame lauke tuo metu yra šakėmis ginkluotų vietinių“.
GINTARAS. Bulviakasis
Jei Mindoza pabūgęs, kaimiečių su šakėmis, leidosi tvarkingai ant takelio, tai to negalima pasakyti apie Gintarą. Drąsus vyras taikė tiesiai į bulvių lauko lysves. Laimei, piktų ūkininkų nesutiko ir išaręs bulves, atsikėlęs ir išsipurtes žemes iš ranco grįžo į angarą.
IGARIOKAS. Šlumšt į žolę
„Tik baigęs AFF`ą, laikiau save vos ne “sky god`u” ir leistis laukuose, kažkur už horizonto (t.y. prie rato) buvo nelygis. Nusprendžiau prižemėti ten kur visi patyrę parašiutininkai. Apsisukti planavau ties stovinčiais kariškių lėktuvais. Parskridęs iš laukų ir pakibęs virš lėktuvų, staiga supratau, kad apsisukti nebėra kur ir kad pats metas gelbėtis! Taigi, nusileidau už lėktuvų į 1,5 m aukščio žoles. Laimei, neužtaikiau nei ant akmenų, nei vamzdžių, nei kelmų. Viskas baigėsi gerai ir gerai buvo ir iki tol, ko sugrįžau į angarą… (kaip buvo toliau – istorija nutyli)“. Paveiksliuko ir tikslios nusileidimo vietos deja nežinau :(
LINAS. Tiksluminis nusileidimas į sodą
Jei vieni parašiutininkai renkasi laukus, kiti neatsisako nusileidimų į sodus.
„Kartą su “dūbu” nusileidau į sodus, esančius už tvenkinio. Vos ne stebuklu laikau tai, kad tarp visokių tvorelių, stogelių, krūmelių bei medelių nusileidau į kokių 6 m2 tuščią žolės plotelį, o ant galvos dar nukrito parašiutas, niekur neįsipainiodamas“.
LINAS. Neperskridęs fontano nesakyk op
„Būdamas 17 metų pradėjau šokinėti su “Stiletto” 135 kupolu. Apie savo įgūdžius buvau gan neprastos nuomonės ir panorau nusileisti toje vietoje, kur leidžiasi “D” kategorijos parašiutininkai – t.y. kur nors netoli dabartinės pavėsinės. Tuomet ten dar buvo didelis neveikiantis fontanas. Taigi, mano planas išsipildė net 110% - ne tik kad nusileidau šalia, bet ir įlėkiau kūlversčiais į patį fontaną. Reikėtų pastebėti, kad jis buvo pilnas styrančių vamzdžių, stiklų ir panašaus “gėrio”. Įdomiausia buvo tai, kad viskas baigėsi tik mėlynėmis ir nubrozdinimais“.
Gal su žoliapjove prie pavėsinės buvo nušienautas užrašas “GO AWAY”, kuris puikiai matėsi iš oro.
JUSTAS. O kam Kyviškėm ta elektra?
„Vieną gražią 1998 m. rugpjūčio dieną šokau su D-1-5-U iš maždaug 1500 m. aukščio. Prieš iššokdamas, o gal ir iššokęs narsiai įjungiau sekundmatį, esantį ant "zapaskės", esančios ant pilvo. Vietoj leistų 12 sekundžių laisvo kritimo, žiedą ištraukiau kiek daugiau nei po 18 sekundžių. Išsiskleidus veidą nušvietė šypsena, juk pasimėgavau kiek ilgesniu laisvu kritimu. Tačiau šypsena neilgai trukus išblėso, kai pamačiau, jog gresia nusileidimas į prūdą. Man pasisekė, tvenkinuką praskridau. Palietęs kojomis žemę labai apsidžiaugiau, tačiau džiaugsmo buvo tik akimirka, nes kupolas užkrito ant elektros laidų. Įvyko trumpas sujungimas ir kupolas staigiai užsiliepsnojo. Išvydau atbėgantį "Telo". Pastarasis šaukė: "Jolki, blyn, neliesk nieko!" ( idant, kad manęs nenutrenktų). Greitai pasirodė daugiau "gelbėtojų", vienas jų - aeroklubo technikas. Išsitraukęs nemenką peilį, tikrai ne šprotų skardinėm atidarinėti, jis puolė tarp liepsnų ir nupjovė nuo kupolo viršūnės burbulą. Tačiau pats kupolas sudegė visiškai, man liko styrantys laisvagaliai ir keletas apsvilusių stropų...O dauguma liko alkani, nes taisant padarinius buvo atjungta elektra ...“
MARIČIOKAS. Nemirtingas
Paskui Justą tame pačiame užėjime šoko Giedrius. Sausumos jis, deja, nepasiekė. Į krantą buvo pristatytas su valtele. Visas permirkęs, varvantis, rankose nešantis ne ką sausesnį parašiutą, išdidžiai iškėlęs galvą “Maričiokas” išlipo iš valties. Toliau eidamas, jis visai nekreipė dėmesio į ant žemės besimėtančius, kibirkščiuojančius nutrauktus laidus. Turbūt galvojo, kad jis nemirtingas :) Jo pakilią eiseną nutraukė tas pats technikas, patraukdamas Giedrių kuo toliau nuo laidų.
COLIUKĖ. Knock, knock, knockin' on heaven's door
Žieminių šuolių metu šiek tiek pabodo leistis “už horizonto”, tai nusprendžiau nusileisti šiek tiek arčiau, kad mažiau eiti su sunkia studentiška sistema. Nusileisti gavosi žymiai arčiau, o sistemos iš viso nešti nereikėjo. Ilgą laiką kabojau virš taško, o kai padariau kraštinį posūkį supratau, kad nusileidimui galiu rinktis vieną iš trijų objektų: lėktuvą, laidus arba vartus. Pastarieji pasirodė “saugiausias” variantas. Leidausi elegantiškai moteriškai – pirmiausia švelniai atsidariau vartus (t.y. išspyriau su visa spyna), o tada šleptelėjau į kiemą. Atsitokėjus pirmiausia pamačiau atbėgantį instruktorių Justą. Truputėlį gavau bartis…Bet užtat jis parnešė sunkiąją sistemą atgal :)
COLIUKĖ. Geri žmonės su transportu
Kito žieminio šuolio metu pamačiau, kad su didžiuoju “Navigatorium” į aerodromą neparskrisiu, todėl išsirinkau laukuose nusileidimo aikštelę. Nusileidau, susitvarkiau parašiutą ir pasileidau aerodromo link. Išgirdau kažką pypsenant, tolumoje pamačiau mašiną ir kažką stovintį prie jos. Be akinių neįmačiau kas ten tokie, bet labai apsidžiaugiau, kad “chebra” atvažiavo manęs pasiimti. Kad tai buvo toli gražu ne kolegos parašiutininkai, supratau tada, kai mano kupolas jau buvo pakuojamas į bagažinę…Tada nedrąsiai išlemenau: “ar iki aerodromo pavešite?”. Vairuotojas pasitaikė neblogas – nepilnametis, teisių neturintis vaikinukas, kurį tėvas mokė vairuoti. Ekstremaliausia vieta buvo, kai važiavome per bėgius, artėjant traukiniui, o tėvas ant besimokančio sūnaus rėkė “nesustooook, varyyyk!”. O paskui jie dar manęs klausė, ar nebaisu iš lėktuvo šokinėti…
SALA. Bėk, Sala, bėk
Pažymėtoje zonoje geriau šiaip sau nevaikštinėti ir nesipainioti...vikriajam operatoriui Jurikui po kojomis. Jis ne tik sugebėjo čia gražiai nusileisti, bet ir nuskuosti kiek kojos neša iki vėliavėlės ir pabaigti nufilmuoti ten besileidžiantį tandemą.
Štai kur mes kadaise leidomės...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą