Pirmasis "Pežo" išbandymas

Kas važiuoja ir daug peza, tas turbūt vairuoja “pežą”. Taigi, keturių pezalių kompanija ankstų sekmadienio rytą išriedėjo į pirmąją “pežiuko” kelionę. Aplankyti objektai – tai ko nepražiopsojom :) Pradėjom nuo…teoriškai nuo kito Aukštadvario, t.y. nuo to, kuris nėra už Trakų. Tačiau jį pražiopsojom, po to pražiopsojom ir kažkokį piliakalnį (turbūt nebuvo labai įspūdingas ir matomas iš toli).

Prie Kavarsko jėgainės

Kavarsko jėgainė

Kavarsko miestelio pakraštyje pamatėme vandens jėgainę, pastatytą ant Šventosios upės. Nusprendėm ten pasivaikščioti truputį. Prie jėgainės priešais mus nusuko kita mašina. Iš jos išlipęs vaikinas bandė prisipūsti guminę valtį ir kažkur plaukti. Nusprendėm, kad tikriausiai nori atsikratyti kokio nors lavono ir kad mes jam visą reikalą sugadinę būsim…

Kas ten slepiasi?

Karalienės liūnas – netoli Ažuožerių telkšantis gėlo vandens šaltinis, vienas didžiausių Lietuvoje. Atrodo kaip pelkė…Kaip ir kiekvienas gamtinis objektas, Karalienės liūnas apipintas legendomis. Čia pat, ant kalno, kadaise gyvenusi Lietuvos karalienė. Kraštą užpuolus priešams, karalienė obuolmušiais žirgais kinkyta karieta pasileidusi šlaitu žemyn ir nuskendusi liūne (kitoje legendoje į liūną nugarmėjo švedų karalienė). Nuo to laiko jam ir prigijęs karalienės liūno vardas. Neapseita ir be legendos apie priešams paklusti nenorėjusią ir nusiskandinusią vaidilutę…

Anykščių bažnyčia

Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia yra aukščiausia bažnyčia Lietuvoje (79 m aukščio bokštai). Užsukom vidun. Laimei, einant per bažnyčios duris (kurias atidarėm tik TRYSE), nei vieno žaibas nenutrenkė…

Šiaip Anykščiai labai gražus miestukas. Švarus, tvarkingas, miesto panoramoje iškilę bažnyčios bokštai. Praėjome pro A. Vienuolio paminklą, prisimindami vargšę liūdnai pagarsėjusią “paskenduolę” Veroniką. Kas čia darosi, kad Anykščių krašte visos skandinasi…

Vaikinai kabinėjosi prie skulptūrų

Prie A. Baranausko paminklo bandėm deklamuoti Anykščių šilelį (prieš tai išsipiktinę, kiek daug jo mokykloje užduodavo išmokti). Tačiau kažkodėl teprisiminiau mokyklos laikų “koverį”: “kalnai kalnuoti, pakalnės nuplikę, eina gruzinas, kasydamas plikę”.

Laimės žiburys

Laimės žiburys – antkapinis paminklas J.Biliūnui ant Liudiškių kalvos. Pastatytas jis pagal J. Biliūno to paties pavadinimo kūrinį. Pasakojama, kad ant aukšto stataus kalno pasirodė stebuklingas žiburys. Žibėjo jis kaip žvaigždė, apsiaustas šviesiu ratu iš aukso raidžių, o užrašas buvo “žmonių laimė”. Vienas senelis išpranašavo, kad tas, kuris užlips ant to kalno ir prisilies prie žiburio, visus žmones padarys laimingus...Žmonės sujudo, visi norėjo į tą kalną įkopti. Tačiau senelis pridūrė, kad kelias į viršų bus sunkus, nes pakeliui kauks, rėks daugybė baisių šmėklų. Ir tie, kurie išsigąs jų, atsigręžę pažiūrės žemyn ar iš neatsargumo paslydės nors kiek,– tuojau pavirs į akmenį. O kai kažkas užkops I viršų ir palies žiburį, šis suskils į daugybę švieselių ir atneš laimę visiems. Ir kopė žmonės į tą kalną, tačiau vis nepasiekdavo žiburio. Daugybė pavirto akmenimis, kol galiausiai trys drąsuoliai užkopė iki pat viršaus ir palietė laimės žiburį. Visi vienu akies mirksniu pavirto į akmenis... Ir rados stebuklas! Visos šmėklos pražuvo, o paliestasai žiburys subyrėjo į nesuskaitomą daugybę žiburėlių, kurie kaip krintančios iš dangaus žvaigždės nusileido nuo kalno žemyn, nušviesdami visą šalį. Tos šalies žmonės staiga pajuto savo laukuose, namuose ir pirkiose ypatingą malonią šviesą, savo širdyse ir galvose – neapsakomą ramumą. Akies mirksniu sutrupėjo nelaisvės pančiai, išnyko tarp žmonių neapykanta ir visokios skriaudos ir neteisybės; visi pasijuto esą lygūs ir laimingi, visi gerbė artimą ir jo teises. Atsirado tarp žmonių laimė...

Kažkas iš kažkur ištraukė, kad reikia kopiant skaičiuoti laiptelius. Tai mes tą sąžiningai ir darėm. Tik nepamenu kiek pakopų suskaičiavom…Sklerozė, nieko nepadarysi. Užlipus ant kalno, Mantas įkišo nosį pro groteles į Biliūno kapavietę ir paklausė: “tai sakai numirei…?”. Po to sekė kelionė turėklais žemyn :)

Puntuko akmuo – dideliu nusivylimu visgi ne didžiausias akmuo Lietuvoje (pasak visažinės wikipedios). Tai antras pagal dydį akmuo tėvynėje. Akmenėlis čia užsiliko slenkant ledynams, nors man visada labiau patinka liaudies kūryba apie velnią, nešantį akmenį Anykščių bažnyčiai nugriauti ir apie laiku pragydusį gaidį (kaip ir kiekvienoje legendoje)…Ant akmens iškalti mūsų su Birute dangaus broliai – Darius ir Girėnas. Šiuos bareljefus ir žodžius 1943 m. vidurvasarį iškalė skulptorius Bronius Pundzius. Visada matydavau, kaip žmonės fotografuojasi užsilipę ant akmens, ale kaip tai padaryti buvo neaišku. Galų gale Tomas užsikorė kažkokiu būdu ant akmens, o man beliko tik gražiai atrodyti ir būti “užropšdintai” ant Puntuko. O nulipti kaip visada būna sudėtingiau. Laimei, kojos neišsisukau tokioje gėdingoje situacijoje…

Pakelės vaizdai

Techninė “pežo” charakteristika:

• Stabdžiai veikia puikiai (ant kelio iššokusi stirna gyva).

• “Traukia” gerai (neigiama pusė – stresas sutikus dvejus mentus).

• Prilygsta džipui, važiuojant žvirkeliais (“aš džipas, aš džipas, pravažiuosiu).

Subjektyvios antrosios vairuotojos “technikinę” Tomo mašina praėjo, atlaikė ir linksmuosius kalnelius kelyje Anykščiai – Molėtai. Išvada: teks varyti į dar kokį vieną kitą pasibastymą.

Kyviškių krašto žemėlapis: kaip ir kur nereikia leistis

Kam iš mūsų tik nėra tekę atlikti vieną kitą akiračiui plėsti skirtą šuolį “pažinkime gimtąjį kraštą”. Pažintys su įdomesnėmis vietomis, išsibarsčiusiomis aplink aerodromą, akistatos su taikiais ir nelabai aplinkiniais gyventojais, tiksluminiai nusileidimai į sodus, fontanus ar vartus. Visa tai atspindi šis naujas Kyviškių krašto žemėlapis. Laimei, visi šuolių autoriai po šiai dienai sveiki ir gyvi šokinėja aeroklube. Žodžiu, nebandykime pakartoti vieni kitų nusileidimų :)

MINDOZA. Draugiški vietiniai

„2006 m. gražią rugpjūčio dieną atliekant 73, o po to ir 74 šuolius taip jau sutapo, kad buvo atlikti du iš eilės pažintiniai šuoliai su gimtuoju kraštu. Abudu kartus nusileidau lygiai toje pačioje vietoje - laukuose. Nusileidus pirmą kartą, manęs jau laukė kaimietis su šake. Laimei, susipratau nusileisti ant takelio, o ne į lysves. Tada vietinis saviškiams šūktelėjo: “vsio charašo, na darožke spustylsia…”. Sekantis šuolis toks pat sėkmingas ir taiklus. Mano pažįstamas kaimietis, vėlgi laukė ten pat ir su ta pačia ginkluote. Be abejo pasimokęs, kad nevalia leistis ant bulvių, daržovių, javų, rugių ar pan., nusileidau ant to pačio keliuko toje pat vietoje. šį kartą kaimietis jau ne taip garsiai pranešė savo sėbrams "b**... tot samyj". Viskas gerai, kas gerai baigiasi. Todėl rekomenduojame nesileisti į jokias agro kultūras, jei tame lauke tuo metu yra šakėmis ginkluotų vietinių“.

GINTARAS. Bulviakasis

Jei Mindoza pabūgęs, kaimiečių su šakėmis, leidosi tvarkingai ant takelio, tai to negalima pasakyti apie Gintarą. Drąsus vyras taikė tiesiai į bulvių lauko lysves. Laimei, piktų ūkininkų nesutiko ir išaręs bulves, atsikėlęs ir išsipurtes žemes iš ranco grįžo į angarą.

IGARIOKAS. Šlumšt į žolę

„Tik baigęs AFF`ą, laikiau save vos ne “sky god`u” ir leistis laukuose, kažkur už horizonto (t.y. prie rato) buvo nelygis. Nusprendžiau prižemėti ten kur visi patyrę parašiutininkai. Apsisukti planavau ties stovinčiais kariškių lėktuvais. Parskridęs iš laukų ir pakibęs virš lėktuvų, staiga supratau, kad apsisukti nebėra kur ir kad pats metas gelbėtis! Taigi, nusileidau už lėktuvų į 1,5 m aukščio žoles. Laimei, neužtaikiau nei ant akmenų, nei vamzdžių, nei kelmų. Viskas baigėsi gerai ir gerai buvo ir iki tol, ko sugrįžau į angarą… (kaip buvo toliau – istorija nutyli)“. Paveiksliuko ir tikslios nusileidimo vietos deja nežinau :(

LINAS. Tiksluminis nusileidimas į sodą

Jei vieni parašiutininkai renkasi laukus, kiti neatsisako nusileidimų į sodus.

„Kartą su “dūbu” nusileidau į sodus, esančius už tvenkinio. Vos ne stebuklu laikau tai, kad tarp visokių tvorelių, stogelių, krūmelių bei medelių nusileidau į kokių 6 m2 tuščią žolės plotelį, o ant galvos dar nukrito parašiutas, niekur neįsipainiodamas“.

LINAS. Neperskridęs fontano nesakyk op

„Būdamas 17 metų pradėjau šokinėti su “Stiletto” 135 kupolu. Apie savo įgūdžius buvau gan neprastos nuomonės ir panorau nusileisti toje vietoje, kur leidžiasi “D” kategorijos parašiutininkai – t.y. kur nors netoli dabartinės pavėsinės. Tuomet ten dar buvo didelis neveikiantis fontanas. Taigi, mano planas išsipildė net 110% - ne tik kad nusileidau šalia, bet ir įlėkiau kūlversčiais į patį fontaną. Reikėtų pastebėti, kad jis buvo pilnas styrančių vamzdžių, stiklų ir panašaus “gėrio”. Įdomiausia buvo tai, kad viskas baigėsi tik mėlynėmis ir nubrozdinimais“.

Gal su žoliapjove prie pavėsinės buvo nušienautas užrašas “GO AWAY”, kuris puikiai matėsi iš oro.

JUSTAS. O kam Kyviškėm ta elektra?

„Vieną gražią 1998 m. rugpjūčio dieną šokau su D-1-5-U iš maždaug 1500 m. aukščio. Prieš iššokdamas, o gal ir iššokęs narsiai įjungiau sekundmatį, esantį ant "zapaskės", esančios ant pilvo. Vietoj leistų 12 sekundžių laisvo kritimo, žiedą ištraukiau kiek daugiau nei po 18 sekundžių. Išsiskleidus veidą nušvietė šypsena, juk pasimėgavau kiek ilgesniu laisvu kritimu. Tačiau šypsena neilgai trukus išblėso, kai pamačiau, jog gresia nusileidimas į prūdą. Man pasisekė, tvenkinuką praskridau. Palietęs kojomis žemę labai apsidžiaugiau, tačiau džiaugsmo buvo tik akimirka, nes kupolas užkrito ant elektros laidų. Įvyko trumpas sujungimas ir kupolas staigiai užsiliepsnojo. Išvydau atbėgantį "Telo". Pastarasis šaukė: "Jolki, blyn, neliesk nieko!" ( idant, kad manęs nenutrenktų). Greitai pasirodė daugiau "gelbėtojų", vienas jų - aeroklubo technikas. Išsitraukęs nemenką peilį, tikrai ne šprotų skardinėm atidarinėti, jis puolė tarp liepsnų ir nupjovė nuo kupolo viršūnės burbulą. Tačiau pats kupolas sudegė visiškai, man liko styrantys laisvagaliai ir keletas apsvilusių stropų...O dauguma liko alkani, nes taisant padarinius buvo atjungta elektra ...“

MARIČIOKAS. Nemirtingas

Paskui Justą tame pačiame užėjime šoko Giedrius. Sausumos jis, deja, nepasiekė. Į krantą buvo pristatytas su valtele. Visas permirkęs, varvantis, rankose nešantis ne ką sausesnį parašiutą, išdidžiai iškėlęs galvą “Maričiokas” išlipo iš valties. Toliau eidamas, jis visai nekreipė dėmesio į ant žemės besimėtančius, kibirkščiuojančius nutrauktus laidus. Turbūt galvojo, kad jis nemirtingas :) Jo pakilią eiseną nutraukė tas pats technikas, patraukdamas Giedrių kuo toliau nuo laidų.

COLIUKĖ. Knock, knock, knockin' on heaven's door

Žieminių šuolių metu šiek tiek pabodo leistis “už horizonto”, tai nusprendžiau nusileisti šiek tiek arčiau, kad mažiau eiti su sunkia studentiška sistema. Nusileisti gavosi žymiai arčiau, o sistemos iš viso nešti nereikėjo. Ilgą laiką kabojau virš taško, o kai padariau kraštinį posūkį supratau, kad nusileidimui galiu rinktis vieną iš trijų objektų: lėktuvą, laidus arba vartus. Pastarieji pasirodė “saugiausias” variantas. Leidausi elegantiškai moteriškai – pirmiausia švelniai atsidariau vartus (t.y. išspyriau su visa spyna), o tada šleptelėjau į kiemą. Atsitokėjus pirmiausia pamačiau atbėgantį instruktorių Justą. Truputėlį gavau bartis…Bet užtat jis parnešė sunkiąją sistemą atgal :)

COLIUKĖ. Geri žmonės su transportu

Kito žieminio šuolio metu pamačiau, kad su didžiuoju “Navigatorium” į aerodromą neparskrisiu, todėl išsirinkau laukuose nusileidimo aikštelę. Nusileidau, susitvarkiau parašiutą ir pasileidau aerodromo link. Išgirdau kažką pypsenant, tolumoje pamačiau mašiną ir kažką stovintį prie jos. Be akinių neįmačiau kas ten tokie, bet labai apsidžiaugiau, kad “chebra” atvažiavo manęs pasiimti. Kad tai buvo toli gražu ne kolegos parašiutininkai, supratau tada, kai mano kupolas jau buvo pakuojamas į bagažinę…Tada nedrąsiai išlemenau: “ar iki aerodromo pavešite?”. Vairuotojas pasitaikė neblogas – nepilnametis, teisių neturintis vaikinukas, kurį tėvas mokė vairuoti. Ekstremaliausia vieta buvo, kai važiavome per bėgius, artėjant traukiniui, o tėvas ant besimokančio sūnaus rėkė “nesustooook, varyyyk!”. O paskui jie dar manęs klausė, ar nebaisu iš lėktuvo šokinėti…

SALA. Bėk, Sala, bėk

Pažymėtoje zonoje geriau šiaip sau nevaikštinėti ir nesipainioti...vikriajam operatoriui Jurikui po kojomis. Jis ne tik sugebėjo čia gražiai nusileisti, bet ir nuskuosti kiek kojos neša iki vėliavėlės ir pabaigti nufilmuoti ten besileidžiantį tandemą.

Štai kur mes kadaise leidomės...

Kaip žiemoja parašiutininkai

Lietuva tokia jau šalis, kur parašiutizmas yra sezoninis sportas. Apsiniaukus mėlynai padangei, parašiutininkams prasideda ramybės ir taupymo metas. Į spintą padedama visa įranga. Sezono uždarymas – porą dienų trunkanti šventė, kurios metu ne tik pakrikštijami “švieži” parašiutininkai, šiais metais pabaigę AFF programą, bet ir suvartojamos kelios bačkos įvairių gėrimų.

Toliau parašiutininkai gyvena maždaug tokiu grafiku.

Pirma savaitė. Atsigavinėji po uždarymo. Iš įpročio penkis kartus per dieną tikrini orų prognozes. Dažnai dūsauji.

Po savaitės. Šeštadienio rytą atsikeli anksti, susineši įrangą į mašiną ir tik atsisėdus už vairo prisimeni, kad sezonas uždarytas ir šuoliai nevyksta.

Po dviejų savaičių. Šauniai tvardaisi. Apsiriboji tik ilgesingu žvilgsniu į dangų ir giliais atodūsiais (dar dažniau dūsauji). Šeštadienio rytą, dar nešdamas įrangą į automobilį, prisimeni, kad šiandien šuolių nebus.

Po trijų savaičių. Zirzi forume tema “kada bus šuoliai???”. Vietoj šaliko pradedi nešioti "kaklą", o šuolių pirštinaitės atrodo visai patogios vairavimui.

Po mėnesio. Pamatai forume naują temą – “savaitgalį planuojami šuoliai, jei orai leis”. Penkis kartus per dieną tikrini orų prognozes. Taip susijaudini, kad tądien jau nebedirbi. Smerkiančiu žvilgsniu nužiūrinėji draugus, nedrąsiai besiteiraujančius, ar oras šuoliams neperšaltas.

Žieminių šuolių savaitgalis. Wooohooo!!! Susikrovęs įrangą į mašiną, dar kartelį pasitikrini, kad šį savaitgalį tikrai bus ŠUOLIAI. Skriste nuskrendi į aerodromą. Eini į visus pakilimus (kurių paprastai būna 2-3). Po to su “chebra” keliauji gerti alaus. Pajunti sugrįžtant gyvenimo džiaugsmą.

Po daugiau kaip mėnesio. Prasideda kasmetinis tradicinis parašiutininkų boulingo turnyras. Prizas geriausiems, be abejo, šuolio bilietas. Apie pietus prasidėjęs boulingo žaidimas paprastai užtrunka iki paryčių…Ir taip kiekvieną žiemos mėnesį po kartą. Mes ne tik gerai šokinėjam, mes ir puikiai boulingą lošiam!

Po poros mėnesių. Netikėtai prabunda patriotizmo jausmas. Artėjant valstybinėms šventėms (vasario 16-oji, kovo 11-oji), forume pasipila temos “Mūsų šuoliai – tau Tėvyne”. Ieškoma visokių “atmaskių”, kad tik pakelti “Antoną” į orą. Vakarais paprastai žiūri kokius nors “skydiving`o” video. Dūsauji ir skundiesi :)

PAVASARIS. Kas galėjo patikėti, kad jis ateis? Vėl žydras dangus. Nubrauki per žiemą iškęsto skausmo ašarą ir dediesi parašiutą. Rytoj prasideda šuoliai…Rytoj sezono atidarymas. Woohooo! Vėl į aerodromą privažiuos namelių, vėl lėktuvas kils dažniau nei kartą į mėnesį. Vėl savaitgaliais nereikės galvoti, kuom čia užsiėmus. Lakstai visas laimingas, išsišiepęs iki ausų, tegalvodamas tik apie vieną. Juk sakoma, kai nuvažiuoja stogas – atsiveria dangus…

S.O.S. diagnozė – parašiutininkas

Trumpai ir aiškiai – žmogau, tu esi didžiulėje bėdoje, jei:
• Net nenutuoki, ką dar galima veikti savaitgaliais.

• Neturi jokio supratimo, kas per savaitgalį įvyko Vilniuje.

• Neįsivaizduoji atostogų be šuolių.

• Tavo įranga kainavo daugiau nei automobilis.

• Tavo automobilis neaišku kada buvęs servise, su pasibaigusia techninkine ir be draudimo, nes tau reikia naujo kupolo...

• Trumpinys PC (kas normaliems žmonėms reiškia – personal computer) tau asocijuojasi tik su „pilot chutes“.

• Darbo netekimas tau yra puiki proga švęsti ir penktadienius taip pat leisti aerodrome.

• Visi tavo turimi marškinėliai yra su užrašais „skydiving`o“ tema.

• Širsti, kai po lietingo savaitgalio ateina šiltos, saulėtos, be mažiausio debesėlio danguje darbo dienos.

• Jei kiti sėdėdami televizijos bokšto „Paukščių tako“ restorane galvoja, kaip aukštai jie yra, tai tu – priešingai, mąstai, kad aukščio čia tikrai per maža...

• Tavo vienintelė pripažįstama valiuta toli gražu ne litas, euras ar doleris, o šuolis.

• Nekilnojamo turto įsigijimas atrodo siaubingas pinigų švaistymas.

• Iš ofiso tualeto išeini taip tarsi šoktum „į sparną“.

• Lipdamas laiptais „trekini“.

• Savaitgaliais keliesi anksčiau nei darbo dienomis, kad spėtum į pirmą pakilimą.

• „Žemės“ draugai tau skambina tik tada, kai už lango lyja.

• Tavo draugai žvelgdami į dangų sako "pažiūrėk į tuos debesis", o tu savo ruožtu atsakai "pažiūrėkit į tas „skyles“.

• Negalvoji, kad kalbėjimas apie orą bendros kalbos neradimo ženklas.

• Esi įsitikinęs, kad geriausias atsipalaidavimo būdas – tai šuolis iš lėktuvo ir minutės trukmės kritimas žemyn.

O blogiausia, kad tau jau niekas nebepadės...Gali kreiptis į gydytojus ar vaistininkus, gali lankytis pas psichologą. Tiesa, galbūt alaus gamintojai pagydys tave vienam savaitgaliui. Tačiau vistiek tavo diagnozė viena ir labai paprasta: tu sergi parašiutizmu. O nuo to vaistai dar neišrasti...