Pirmasis "Pežo" išbandymas

Kas važiuoja ir daug peza, tas turbūt vairuoja “pežą”. Taigi, keturių pezalių kompanija ankstų sekmadienio rytą išriedėjo į pirmąją “pežiuko” kelionę. Aplankyti objektai – tai ko nepražiopsojom :) Pradėjom nuo…teoriškai nuo kito Aukštadvario, t.y. nuo to, kuris nėra už Trakų. Tačiau jį pražiopsojom, po to pražiopsojom ir kažkokį piliakalnį (turbūt nebuvo labai įspūdingas ir matomas iš toli).

Prie Kavarsko jėgainės

Kavarsko jėgainė

Kavarsko miestelio pakraštyje pamatėme vandens jėgainę, pastatytą ant Šventosios upės. Nusprendėm ten pasivaikščioti truputį. Prie jėgainės priešais mus nusuko kita mašina. Iš jos išlipęs vaikinas bandė prisipūsti guminę valtį ir kažkur plaukti. Nusprendėm, kad tikriausiai nori atsikratyti kokio nors lavono ir kad mes jam visą reikalą sugadinę būsim…

Kas ten slepiasi?

Karalienės liūnas – netoli Ažuožerių telkšantis gėlo vandens šaltinis, vienas didžiausių Lietuvoje. Atrodo kaip pelkė…Kaip ir kiekvienas gamtinis objektas, Karalienės liūnas apipintas legendomis. Čia pat, ant kalno, kadaise gyvenusi Lietuvos karalienė. Kraštą užpuolus priešams, karalienė obuolmušiais žirgais kinkyta karieta pasileidusi šlaitu žemyn ir nuskendusi liūne (kitoje legendoje į liūną nugarmėjo švedų karalienė). Nuo to laiko jam ir prigijęs karalienės liūno vardas. Neapseita ir be legendos apie priešams paklusti nenorėjusią ir nusiskandinusią vaidilutę…

Anykščių bažnyčia

Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia yra aukščiausia bažnyčia Lietuvoje (79 m aukščio bokštai). Užsukom vidun. Laimei, einant per bažnyčios duris (kurias atidarėm tik TRYSE), nei vieno žaibas nenutrenkė…

Šiaip Anykščiai labai gražus miestukas. Švarus, tvarkingas, miesto panoramoje iškilę bažnyčios bokštai. Praėjome pro A. Vienuolio paminklą, prisimindami vargšę liūdnai pagarsėjusią “paskenduolę” Veroniką. Kas čia darosi, kad Anykščių krašte visos skandinasi…

Vaikinai kabinėjosi prie skulptūrų

Prie A. Baranausko paminklo bandėm deklamuoti Anykščių šilelį (prieš tai išsipiktinę, kiek daug jo mokykloje užduodavo išmokti). Tačiau kažkodėl teprisiminiau mokyklos laikų “koverį”: “kalnai kalnuoti, pakalnės nuplikę, eina gruzinas, kasydamas plikę”.

Laimės žiburys

Laimės žiburys – antkapinis paminklas J.Biliūnui ant Liudiškių kalvos. Pastatytas jis pagal J. Biliūno to paties pavadinimo kūrinį. Pasakojama, kad ant aukšto stataus kalno pasirodė stebuklingas žiburys. Žibėjo jis kaip žvaigždė, apsiaustas šviesiu ratu iš aukso raidžių, o užrašas buvo “žmonių laimė”. Vienas senelis išpranašavo, kad tas, kuris užlips ant to kalno ir prisilies prie žiburio, visus žmones padarys laimingus...Žmonės sujudo, visi norėjo į tą kalną įkopti. Tačiau senelis pridūrė, kad kelias į viršų bus sunkus, nes pakeliui kauks, rėks daugybė baisių šmėklų. Ir tie, kurie išsigąs jų, atsigręžę pažiūrės žemyn ar iš neatsargumo paslydės nors kiek,– tuojau pavirs į akmenį. O kai kažkas užkops I viršų ir palies žiburį, šis suskils į daugybę švieselių ir atneš laimę visiems. Ir kopė žmonės į tą kalną, tačiau vis nepasiekdavo žiburio. Daugybė pavirto akmenimis, kol galiausiai trys drąsuoliai užkopė iki pat viršaus ir palietė laimės žiburį. Visi vienu akies mirksniu pavirto į akmenis... Ir rados stebuklas! Visos šmėklos pražuvo, o paliestasai žiburys subyrėjo į nesuskaitomą daugybę žiburėlių, kurie kaip krintančios iš dangaus žvaigždės nusileido nuo kalno žemyn, nušviesdami visą šalį. Tos šalies žmonės staiga pajuto savo laukuose, namuose ir pirkiose ypatingą malonią šviesą, savo širdyse ir galvose – neapsakomą ramumą. Akies mirksniu sutrupėjo nelaisvės pančiai, išnyko tarp žmonių neapykanta ir visokios skriaudos ir neteisybės; visi pasijuto esą lygūs ir laimingi, visi gerbė artimą ir jo teises. Atsirado tarp žmonių laimė...

Kažkas iš kažkur ištraukė, kad reikia kopiant skaičiuoti laiptelius. Tai mes tą sąžiningai ir darėm. Tik nepamenu kiek pakopų suskaičiavom…Sklerozė, nieko nepadarysi. Užlipus ant kalno, Mantas įkišo nosį pro groteles į Biliūno kapavietę ir paklausė: “tai sakai numirei…?”. Po to sekė kelionė turėklais žemyn :)

Puntuko akmuo – dideliu nusivylimu visgi ne didžiausias akmuo Lietuvoje (pasak visažinės wikipedios). Tai antras pagal dydį akmuo tėvynėje. Akmenėlis čia užsiliko slenkant ledynams, nors man visada labiau patinka liaudies kūryba apie velnią, nešantį akmenį Anykščių bažnyčiai nugriauti ir apie laiku pragydusį gaidį (kaip ir kiekvienoje legendoje)…Ant akmens iškalti mūsų su Birute dangaus broliai – Darius ir Girėnas. Šiuos bareljefus ir žodžius 1943 m. vidurvasarį iškalė skulptorius Bronius Pundzius. Visada matydavau, kaip žmonės fotografuojasi užsilipę ant akmens, ale kaip tai padaryti buvo neaišku. Galų gale Tomas užsikorė kažkokiu būdu ant akmens, o man beliko tik gražiai atrodyti ir būti “užropšdintai” ant Puntuko. O nulipti kaip visada būna sudėtingiau. Laimei, kojos neišsisukau tokioje gėdingoje situacijoje…

Pakelės vaizdai

Techninė “pežo” charakteristika:

• Stabdžiai veikia puikiai (ant kelio iššokusi stirna gyva).

• “Traukia” gerai (neigiama pusė – stresas sutikus dvejus mentus).

• Prilygsta džipui, važiuojant žvirkeliais (“aš džipas, aš džipas, pravažiuosiu).

Subjektyvios antrosios vairuotojos “technikinę” Tomo mašina praėjo, atlaikė ir linksmuosius kalnelius kelyje Anykščiai – Molėtai. Išvada: teks varyti į dar kokį vieną kitą pasibastymą.

Kyviškių krašto žemėlapis: kaip ir kur nereikia leistis

Kam iš mūsų tik nėra tekę atlikti vieną kitą akiračiui plėsti skirtą šuolį “pažinkime gimtąjį kraštą”. Pažintys su įdomesnėmis vietomis, išsibarsčiusiomis aplink aerodromą, akistatos su taikiais ir nelabai aplinkiniais gyventojais, tiksluminiai nusileidimai į sodus, fontanus ar vartus. Visa tai atspindi šis naujas Kyviškių krašto žemėlapis. Laimei, visi šuolių autoriai po šiai dienai sveiki ir gyvi šokinėja aeroklube. Žodžiu, nebandykime pakartoti vieni kitų nusileidimų :)

MINDOZA. Draugiški vietiniai

„2006 m. gražią rugpjūčio dieną atliekant 73, o po to ir 74 šuolius taip jau sutapo, kad buvo atlikti du iš eilės pažintiniai šuoliai su gimtuoju kraštu. Abudu kartus nusileidau lygiai toje pačioje vietoje - laukuose. Nusileidus pirmą kartą, manęs jau laukė kaimietis su šake. Laimei, susipratau nusileisti ant takelio, o ne į lysves. Tada vietinis saviškiams šūktelėjo: “vsio charašo, na darožke spustylsia…”. Sekantis šuolis toks pat sėkmingas ir taiklus. Mano pažįstamas kaimietis, vėlgi laukė ten pat ir su ta pačia ginkluote. Be abejo pasimokęs, kad nevalia leistis ant bulvių, daržovių, javų, rugių ar pan., nusileidau ant to pačio keliuko toje pat vietoje. šį kartą kaimietis jau ne taip garsiai pranešė savo sėbrams "b**... tot samyj". Viskas gerai, kas gerai baigiasi. Todėl rekomenduojame nesileisti į jokias agro kultūras, jei tame lauke tuo metu yra šakėmis ginkluotų vietinių“.

GINTARAS. Bulviakasis

Jei Mindoza pabūgęs, kaimiečių su šakėmis, leidosi tvarkingai ant takelio, tai to negalima pasakyti apie Gintarą. Drąsus vyras taikė tiesiai į bulvių lauko lysves. Laimei, piktų ūkininkų nesutiko ir išaręs bulves, atsikėlęs ir išsipurtes žemes iš ranco grįžo į angarą.

IGARIOKAS. Šlumšt į žolę

„Tik baigęs AFF`ą, laikiau save vos ne “sky god`u” ir leistis laukuose, kažkur už horizonto (t.y. prie rato) buvo nelygis. Nusprendžiau prižemėti ten kur visi patyrę parašiutininkai. Apsisukti planavau ties stovinčiais kariškių lėktuvais. Parskridęs iš laukų ir pakibęs virš lėktuvų, staiga supratau, kad apsisukti nebėra kur ir kad pats metas gelbėtis! Taigi, nusileidau už lėktuvų į 1,5 m aukščio žoles. Laimei, neužtaikiau nei ant akmenų, nei vamzdžių, nei kelmų. Viskas baigėsi gerai ir gerai buvo ir iki tol, ko sugrįžau į angarą… (kaip buvo toliau – istorija nutyli)“. Paveiksliuko ir tikslios nusileidimo vietos deja nežinau :(

LINAS. Tiksluminis nusileidimas į sodą

Jei vieni parašiutininkai renkasi laukus, kiti neatsisako nusileidimų į sodus.

„Kartą su “dūbu” nusileidau į sodus, esančius už tvenkinio. Vos ne stebuklu laikau tai, kad tarp visokių tvorelių, stogelių, krūmelių bei medelių nusileidau į kokių 6 m2 tuščią žolės plotelį, o ant galvos dar nukrito parašiutas, niekur neįsipainiodamas“.

LINAS. Neperskridęs fontano nesakyk op

„Būdamas 17 metų pradėjau šokinėti su “Stiletto” 135 kupolu. Apie savo įgūdžius buvau gan neprastos nuomonės ir panorau nusileisti toje vietoje, kur leidžiasi “D” kategorijos parašiutininkai – t.y. kur nors netoli dabartinės pavėsinės. Tuomet ten dar buvo didelis neveikiantis fontanas. Taigi, mano planas išsipildė net 110% - ne tik kad nusileidau šalia, bet ir įlėkiau kūlversčiais į patį fontaną. Reikėtų pastebėti, kad jis buvo pilnas styrančių vamzdžių, stiklų ir panašaus “gėrio”. Įdomiausia buvo tai, kad viskas baigėsi tik mėlynėmis ir nubrozdinimais“.

Gal su žoliapjove prie pavėsinės buvo nušienautas užrašas “GO AWAY”, kuris puikiai matėsi iš oro.

JUSTAS. O kam Kyviškėm ta elektra?

„Vieną gražią 1998 m. rugpjūčio dieną šokau su D-1-5-U iš maždaug 1500 m. aukščio. Prieš iššokdamas, o gal ir iššokęs narsiai įjungiau sekundmatį, esantį ant "zapaskės", esančios ant pilvo. Vietoj leistų 12 sekundžių laisvo kritimo, žiedą ištraukiau kiek daugiau nei po 18 sekundžių. Išsiskleidus veidą nušvietė šypsena, juk pasimėgavau kiek ilgesniu laisvu kritimu. Tačiau šypsena neilgai trukus išblėso, kai pamačiau, jog gresia nusileidimas į prūdą. Man pasisekė, tvenkinuką praskridau. Palietęs kojomis žemę labai apsidžiaugiau, tačiau džiaugsmo buvo tik akimirka, nes kupolas užkrito ant elektros laidų. Įvyko trumpas sujungimas ir kupolas staigiai užsiliepsnojo. Išvydau atbėgantį "Telo". Pastarasis šaukė: "Jolki, blyn, neliesk nieko!" ( idant, kad manęs nenutrenktų). Greitai pasirodė daugiau "gelbėtojų", vienas jų - aeroklubo technikas. Išsitraukęs nemenką peilį, tikrai ne šprotų skardinėm atidarinėti, jis puolė tarp liepsnų ir nupjovė nuo kupolo viršūnės burbulą. Tačiau pats kupolas sudegė visiškai, man liko styrantys laisvagaliai ir keletas apsvilusių stropų...O dauguma liko alkani, nes taisant padarinius buvo atjungta elektra ...“

MARIČIOKAS. Nemirtingas

Paskui Justą tame pačiame užėjime šoko Giedrius. Sausumos jis, deja, nepasiekė. Į krantą buvo pristatytas su valtele. Visas permirkęs, varvantis, rankose nešantis ne ką sausesnį parašiutą, išdidžiai iškėlęs galvą “Maričiokas” išlipo iš valties. Toliau eidamas, jis visai nekreipė dėmesio į ant žemės besimėtančius, kibirkščiuojančius nutrauktus laidus. Turbūt galvojo, kad jis nemirtingas :) Jo pakilią eiseną nutraukė tas pats technikas, patraukdamas Giedrių kuo toliau nuo laidų.

COLIUKĖ. Knock, knock, knockin' on heaven's door

Žieminių šuolių metu šiek tiek pabodo leistis “už horizonto”, tai nusprendžiau nusileisti šiek tiek arčiau, kad mažiau eiti su sunkia studentiška sistema. Nusileisti gavosi žymiai arčiau, o sistemos iš viso nešti nereikėjo. Ilgą laiką kabojau virš taško, o kai padariau kraštinį posūkį supratau, kad nusileidimui galiu rinktis vieną iš trijų objektų: lėktuvą, laidus arba vartus. Pastarieji pasirodė “saugiausias” variantas. Leidausi elegantiškai moteriškai – pirmiausia švelniai atsidariau vartus (t.y. išspyriau su visa spyna), o tada šleptelėjau į kiemą. Atsitokėjus pirmiausia pamačiau atbėgantį instruktorių Justą. Truputėlį gavau bartis…Bet užtat jis parnešė sunkiąją sistemą atgal :)

COLIUKĖ. Geri žmonės su transportu

Kito žieminio šuolio metu pamačiau, kad su didžiuoju “Navigatorium” į aerodromą neparskrisiu, todėl išsirinkau laukuose nusileidimo aikštelę. Nusileidau, susitvarkiau parašiutą ir pasileidau aerodromo link. Išgirdau kažką pypsenant, tolumoje pamačiau mašiną ir kažką stovintį prie jos. Be akinių neįmačiau kas ten tokie, bet labai apsidžiaugiau, kad “chebra” atvažiavo manęs pasiimti. Kad tai buvo toli gražu ne kolegos parašiutininkai, supratau tada, kai mano kupolas jau buvo pakuojamas į bagažinę…Tada nedrąsiai išlemenau: “ar iki aerodromo pavešite?”. Vairuotojas pasitaikė neblogas – nepilnametis, teisių neturintis vaikinukas, kurį tėvas mokė vairuoti. Ekstremaliausia vieta buvo, kai važiavome per bėgius, artėjant traukiniui, o tėvas ant besimokančio sūnaus rėkė “nesustooook, varyyyk!”. O paskui jie dar manęs klausė, ar nebaisu iš lėktuvo šokinėti…

SALA. Bėk, Sala, bėk

Pažymėtoje zonoje geriau šiaip sau nevaikštinėti ir nesipainioti...vikriajam operatoriui Jurikui po kojomis. Jis ne tik sugebėjo čia gražiai nusileisti, bet ir nuskuosti kiek kojos neša iki vėliavėlės ir pabaigti nufilmuoti ten besileidžiantį tandemą.

Štai kur mes kadaise leidomės...

Kaip žiemoja parašiutininkai

Lietuva tokia jau šalis, kur parašiutizmas yra sezoninis sportas. Apsiniaukus mėlynai padangei, parašiutininkams prasideda ramybės ir taupymo metas. Į spintą padedama visa įranga. Sezono uždarymas – porą dienų trunkanti šventė, kurios metu ne tik pakrikštijami “švieži” parašiutininkai, šiais metais pabaigę AFF programą, bet ir suvartojamos kelios bačkos įvairių gėrimų.

Toliau parašiutininkai gyvena maždaug tokiu grafiku.

Pirma savaitė. Atsigavinėji po uždarymo. Iš įpročio penkis kartus per dieną tikrini orų prognozes. Dažnai dūsauji.

Po savaitės. Šeštadienio rytą atsikeli anksti, susineši įrangą į mašiną ir tik atsisėdus už vairo prisimeni, kad sezonas uždarytas ir šuoliai nevyksta.

Po dviejų savaičių. Šauniai tvardaisi. Apsiriboji tik ilgesingu žvilgsniu į dangų ir giliais atodūsiais (dar dažniau dūsauji). Šeštadienio rytą, dar nešdamas įrangą į automobilį, prisimeni, kad šiandien šuolių nebus.

Po trijų savaičių. Zirzi forume tema “kada bus šuoliai???”. Vietoj šaliko pradedi nešioti "kaklą", o šuolių pirštinaitės atrodo visai patogios vairavimui.

Po mėnesio. Pamatai forume naują temą – “savaitgalį planuojami šuoliai, jei orai leis”. Penkis kartus per dieną tikrini orų prognozes. Taip susijaudini, kad tądien jau nebedirbi. Smerkiančiu žvilgsniu nužiūrinėji draugus, nedrąsiai besiteiraujančius, ar oras šuoliams neperšaltas.

Žieminių šuolių savaitgalis. Wooohooo!!! Susikrovęs įrangą į mašiną, dar kartelį pasitikrini, kad šį savaitgalį tikrai bus ŠUOLIAI. Skriste nuskrendi į aerodromą. Eini į visus pakilimus (kurių paprastai būna 2-3). Po to su “chebra” keliauji gerti alaus. Pajunti sugrįžtant gyvenimo džiaugsmą.

Po daugiau kaip mėnesio. Prasideda kasmetinis tradicinis parašiutininkų boulingo turnyras. Prizas geriausiems, be abejo, šuolio bilietas. Apie pietus prasidėjęs boulingo žaidimas paprastai užtrunka iki paryčių…Ir taip kiekvieną žiemos mėnesį po kartą. Mes ne tik gerai šokinėjam, mes ir puikiai boulingą lošiam!

Po poros mėnesių. Netikėtai prabunda patriotizmo jausmas. Artėjant valstybinėms šventėms (vasario 16-oji, kovo 11-oji), forume pasipila temos “Mūsų šuoliai – tau Tėvyne”. Ieškoma visokių “atmaskių”, kad tik pakelti “Antoną” į orą. Vakarais paprastai žiūri kokius nors “skydiving`o” video. Dūsauji ir skundiesi :)

PAVASARIS. Kas galėjo patikėti, kad jis ateis? Vėl žydras dangus. Nubrauki per žiemą iškęsto skausmo ašarą ir dediesi parašiutą. Rytoj prasideda šuoliai…Rytoj sezono atidarymas. Woohooo! Vėl į aerodromą privažiuos namelių, vėl lėktuvas kils dažniau nei kartą į mėnesį. Vėl savaitgaliais nereikės galvoti, kuom čia užsiėmus. Lakstai visas laimingas, išsišiepęs iki ausų, tegalvodamas tik apie vieną. Juk sakoma, kai nuvažiuoja stogas – atsiveria dangus…

S.O.S. diagnozė – parašiutininkas

Trumpai ir aiškiai – žmogau, tu esi didžiulėje bėdoje, jei:
• Net nenutuoki, ką dar galima veikti savaitgaliais.

• Neturi jokio supratimo, kas per savaitgalį įvyko Vilniuje.

• Neįsivaizduoji atostogų be šuolių.

• Tavo įranga kainavo daugiau nei automobilis.

• Tavo automobilis neaišku kada buvęs servise, su pasibaigusia techninkine ir be draudimo, nes tau reikia naujo kupolo...

• Trumpinys PC (kas normaliems žmonėms reiškia – personal computer) tau asocijuojasi tik su „pilot chutes“.

• Darbo netekimas tau yra puiki proga švęsti ir penktadienius taip pat leisti aerodrome.

• Visi tavo turimi marškinėliai yra su užrašais „skydiving`o“ tema.

• Širsti, kai po lietingo savaitgalio ateina šiltos, saulėtos, be mažiausio debesėlio danguje darbo dienos.

• Jei kiti sėdėdami televizijos bokšto „Paukščių tako“ restorane galvoja, kaip aukštai jie yra, tai tu – priešingai, mąstai, kad aukščio čia tikrai per maža...

• Tavo vienintelė pripažįstama valiuta toli gražu ne litas, euras ar doleris, o šuolis.

• Nekilnojamo turto įsigijimas atrodo siaubingas pinigų švaistymas.

• Iš ofiso tualeto išeini taip tarsi šoktum „į sparną“.

• Lipdamas laiptais „trekini“.

• Savaitgaliais keliesi anksčiau nei darbo dienomis, kad spėtum į pirmą pakilimą.

• „Žemės“ draugai tau skambina tik tada, kai už lango lyja.

• Tavo draugai žvelgdami į dangų sako "pažiūrėk į tuos debesis", o tu savo ruožtu atsakai "pažiūrėkit į tas „skyles“.

• Negalvoji, kad kalbėjimas apie orą bendros kalbos neradimo ženklas.

• Esi įsitikinęs, kad geriausias atsipalaidavimo būdas – tai šuolis iš lėktuvo ir minutės trukmės kritimas žemyn.

O blogiausia, kad tau jau niekas nebepadės...Gali kreiptis į gydytojus ar vaistininkus, gali lankytis pas psichologą. Tiesa, galbūt alaus gamintojai pagydys tave vienam savaitgaliui. Tačiau vistiek tavo diagnozė viena ir labai paprasta: tu sergi parašiutizmu. O nuo to vaistai dar neišrasti...

13 – way rekordas/ dar vienas smagus savaitgalis Kyviškėse

Vėl grįžta tie laikai, kai savaitgalį 7:30 val. suskambus žadintuvui pasigirsta ne kažkas iš rusų kalbos žodyno, o džiaugsmingas „wooohooo“. Lekiu į Kyviškes. Jau antras savaitgalis iš eilės ten važiuoju ne guostis, kokia aš nelaiminga ir nešokinėjanti, bet ŠOKINĖĖĖĖĖTI!!! Ir ne su bet kuo, o su SAVO įranga. Baisiausiai išdidi ir pasikėlusi (net eiseną pakeičiau) įeinu iš sandėlio, kuriame Ugnius paliko sudėtą mano džiaugsmą, į angarą. Daumą labiausiai sužavi įrangos krepšys... (aš tau dar parodysiu savo nuostabią tašę, taip kad nėra čia ko iš salofaninio maišo taip žvengti). Be abejo užsirašau į pirmą pakilimą. Šuolių vadovas manifeste paklausia, ar 170 spektras, su kuriuo varysiu, yra Ugniaus. Išdidžiai atšaunu, kad tai MANO spektras. Išmetus medūzą, dar ilgai neatsidžiaugiu virš galvos išsiskleidusiu grožiu. Visa laiminga pareinu į angarą.

Per tą laiką į Kyviškes atvažiuoja draugai, nusiteikę šokti tandemu. Manifestas užrašo juos visus į vieną pakilimą, mane taip pat (ačiū, Živile). Prasideda instruktorių dalybos: Jonui tenka Ermina, Jonukui – Denis, Kobiui – Julė, Linui – Tadas. O visus fotoaparatus gauna Tomas, senasis gerasis žygių po Lietuvą operatorius.

Po trumpo instruktažo tandemai jau sėdi lėktuve. Julė su Ermina nesustodamos tauškia kažką instruktoriams (paskui papasakosiu Kobio versiją), kas man nelabai patinka. Man įsiropštus į „Antoną“, kažkodėl į mane visi kreipiasi Sandrita (panos, įdomu kodėl???). 3 km aukštis, metas palikti lėktuvą. Pasimatysim žemėje. Woohooo!

Pasidžiaugiu virš galvos iššsikleidusiu grožiu. Kol aš grįžau iš už anapus horizonto, visi jau laimingi čiauškė ant žemės. Visiems šuolis paliko gerą įspūdį, visi gavo paskraidyti, na tik išsskyrus Tadą :). Julė su Ermina visiškai nebijojo, o Denis su Tada prisipažino, kad truputuką buvo baisoka. Išvada, reiškia eilinį kartą baisiausia buvo man :).

„Afterpartis“ prie Kyviškių ežeriuko su dešrelėmis ir alumi (kurio man teko atsisakyti, nes dar buvau užsirašiusi į vieną pakilimą). Išlydėjus draugus sostinės link, nuvažiavau į Kyviškių parduotuvę pirkti dėžės alaus (visgi šiokia toka proga :)). Dialogas parduotuvėje: Aš: „Utenos mėlynas kainuoja 1,99 Lt?“. Pardavėja: „taip“. Aš: „tai man vieną...dėžę“. Pardavėja: „dėžę?!?!!?“. Toks jausmas, kad pirmą kartą parašiutininkai perka alų...dėžėmis...Kaip vakare prie angaro paaiškėjo, kad visgi parašiutininkai kartais net tris alaus dėžes per dieną nuperka :) Po dešimto pakilimo įsitaisėm gerti alų šiomis progomis: Algelio „atcepkė“, Arvydo 700, mano įranga.

Tačiau tai buvo tik šventės pradžia. Šį savaitgalį turėjome dar dvi progas: kolegų parašiutininkų Gintaro ir Jono gimtadienius. Na, o lietuviai neveltui linkę sakyti, kad jei švęsti, tai švęsti :). Tūso metu susitaikau su pilotu (dėl leidimosi ant pakilimo tako). Po to palengvinam vaikinų dalią ir angare sukertam Gintaro tortą :) Pavaišindamos Pilotą ir Joną. Už tai gauname kavos iš aparato nemokamai :) Po nuostabios šašlykų vakarienės (wooohooo, šiltas maistas), susiruošėme pasivaikščioti „zliotke“. Vieni atėjom pėščiomis, kiti atvažiavo su Kobio „colt`u“. Įsitaisėme pakilimo tako pakraštyje, gurkšnodami alų ir stebėdami mėnulio pilnatį. Naktį aerdrome ne mažiau gera nei diena. Pagukršnojom alaus ant „zliotkės“. Tada Inga pradėjo organizuoti renginį „grįžkim visi vienu važiavimu su Kobio mašina atgal“. Tada ji nežinojo, kad organizuoja ne renginį, o naują rekordą :). Taigi, skelbiamas pirmasis rekordas – 13 way – tiek žmonių sutilpo į Kobio mašiną (mitsubichi colt). Vairuotojas, keleivio vietoje keturi žmonės, gale, atlenkus sėdynes – dar 8 :). Wooohooo! Tai pirmasis mano rekordas Kyviškėse, pasiektas jei ne padangėje, tai bent ant žemės :). Gera pradžia padaryta (kaip laikosi colt`as, Kobi?). Tačiau sezonas dar nesibaigė, gal rekordas dar bus pagerintas? :)Tiesa, ar žinote, kaip instruktoriai iš studentų išgavinėja paslaptis apie savo koleges parašiutininkes? O gi, grasindami, kad atkabins studentus ir paleis kristi be parašiuto :). Labiausiai patiko Kobio versija, kaip jis iš Julės išgavinėjo informacija apie “auxus” ir “barako laikus”, po truputį atkabinėdamas Julę laisvame kritime (neturintiems humoro jausmo, įspėju – Kobis juokavo! Na bent aš taip manau…). Vakaro pratęsimas prie laužo ir nakvynė “efkėje”.

Kitą rytą neiškentęs mane pažadina instruktorius Justas. Angare nei gyvos dvasios…Įdomu kodėl… :) Liepė man keltis. Instruktoriaus žodis man įsakymas. Na, o ir mašinoje jau darėsi karšta. Taip vienu metu iš mašinų pradėjo lįsti parašiutininkai :) Sekmadienis šuolis antrame pakilime ir bandymas dėti parašiutą. Nesudėtas džiaugsmas guli lentynoje namuose…Taigi, tokie tie savaitgaliai Kyviškėse :)

Atostogos Kyviškių kaime

Vasara – atostogų metas. Norite pasigrožėti nuostabiais vaizdais, patirti kvapą gniaužiančių įspūdžių ar tiesiog išgerti šalto alaus drybsant prie vandens? Tam visiškai nebūtina skristi į užsienio kurortus. Puikus poilsio pasiūlymas – atostogos Kyviškių kaime. Apie 20 km už Vilniaus, Kyviškių kaimo pakraštyje, įsikūręs Vilniaus parašiutininkų klubas.

Atostogų inventorius. Keliaujant į Dariaus ir Girėno aeroklubą, nereikia krautis didelio lagamino. Pakanka į kuprinę įsimesti maudymosi reikmenis, šalto alaus ir truputį maisto, tinklinio kamuolį ar stalo teniso raketes. Apsiauti geriausia patogią sportinę avalynę ir su savimi turėti treningą. Dar nepakenktų geros nuotaikos dozė (jei tokios nepasiimsite, galėsite jos įsigyti parašiutininkų klube – už dyką).

Kaip “atostogauti”? Taigi, kai jau daiktai sukrauti, į Kyviškes vykti galite traukiniu, autobusu arba savo automobiliu. Mus pasiekti tikrai paprasta. Tik atvažiavus, jus pirmiausia pasitiks lėktuvo ūžesys, krentantys iš dangaus ar ant žemės vaikštinėjantys parašiutininkai. Nepasidrovėkite, užsukite į mūsų manifestą (jį rasite tik įėję pro angaro duris, dešinėje) ir užsirašykite šuoliui.

“Static-line” – šuolis “sparno” tipo parašiutu . Jei pasirinksite šią “atostogų programą”, jums reikės išklausyti apie 3 val. trunkantį instruktažą. Po praktinės ir teorinės dalies, pakabėję mokomojoje parašiuto sistemoje, pašokinėję iš ant žemės stovinčio lėktuvo, būsite pasirengę atlikti pirmąjį savo šuolį parašiutu. Pakilę į vieno kilometro aukštį, žengsite pro lėktuvo duris. Nugalėtas baimės jausmas, nuostabi apylinkių panorama iš paukščio skrydžio ir smagus skraidymas padangėje po kupolu – visa tai laukia jūsų vos tik palikus lėktuvą.

“Tandemas” – šuolis parašiutu su instruktorium. Tai puikiausias būdas pajusti laisvą kritimą. Kartu su labai patyrusiu instruktoriumi šoksite "sparno" tipo parašiutu, specialiai pritaikytu tandeminiams šuoliams. Po pusės minutės laisvo kritimo, dar 5 minutes skraidysite Kyviškių padangėje. Ir kur gi jūs matėte tokias atostogas, po kurių dar duoda diplomą ir vaišina šampanu?

Ne paslaptis, kad atostogauti žymiai smagiau su draugais, todėl pasikvieskite į aerodromą ir juos. Čia rasite nedidelį, bet švarų ežeriuką, tinklinio aikštelę, stalo teniso stalą. Kaip smagu, vėl palietus kojomis žemę, sulaukti kompanijos sveikinimo šūksnių. O po šuolio nėra nieko nuostabiau už atsigaivinimą šaltu alumi ir pasisotinimą keptomis dešrelėmis.

Tiems, kurie nusprendė per savo atostogas Kyviškėse patapti parašiutininku, siūloma AFF (Accelerated Free Fall) – pagreitinta laisvo kritimo mokymo programa. Norint ateityje šokinėti savarankiškai, reikia mokymuisi paskirti keletą gražaus oro savaitgalių. Pirmiausia instruktorius praves jums teorinės dalies instruktažą, kurio metu sužinosite, kaip elgtis ore ypatingų atvejų metu, kaip skraidyti po kupolu, kaip taisyklingai leistis aerodrome. Toliau turėsite padaryti mažiausiai septynis šuolius, kiekvieno metu atliekant tam tikrą užduotį. Nepasisekus, šuolį teks pakartoti tol, kol užduotis bus įvykdyta. Bet galime pažadėti, kad nėra smagesnių studijų už AFF`ą.

Vienintelis dalykas, kurio mes negalime pažadėti yra oras. Nenustebkite, jei pas mus nuolat girdėsite kalbas apie tai. Tai nereiškia, jog parašiutininkai neturi daugiau apie ką šnekėtis. Tiesiog oras parašiutizme yra be galo svarbus dalykas. Ir pirmašuolių mes neskriaudžiame: esant dideliam vėjui ar žemam "debesų padui" jų iš lėktuvo nemėtome.

Kiti Kyviškių“atostogautojai”. Dauguma jų dar vadinami parašiutininkais. Paprastai dėvi kiek kitokias “kuprines” nei paprasti atostogautojai, atvykę į aerodromą. Šiose “kuprinėse” (dar vadinamose “rancais”) jie visada nešiojasi du parašiutus: pagrindinį ir atsarginį. Ant rankų dėvimi “laikrodžiai” irgi kažkokie įdomūs, paprastai naudingi tik iššokus iš lėktuvo, nes rodo aukštį (ir dėl to dar vadinami “aukštimačiais”). Kokių keistuolių čia tik nepamatysi: vieni, iššokę iš lėktuvo, krenta žemyn galva (nes bijo žiūrėti į žemę), kiti susikibę į figūrą (nes bijo šokinėti po vieną), treti kažkodėl šokdami su savimi tempiasi dar ir keleivį (kabantį po pilvu), dar kiti be studentų išvis neina į lėktuvą (ir dėl to vadinami AFF`o instruktoriais).

Ką mes veikiam? 2009 m. liepos 18-tą dieną Kyviškėse virte virė gyvenimas: padangėje skraidė 10 patyrusių parašiutininkių, siekiančių Lietuvos merginų rekordo, ant žemės bėgiojo žurnalistai ir fotografai. Merginos kartu su prevenciniu projektu “Nedelsk” siekė atkreipti visų moterų dėmesį, paskatinti jas tikrintis sveikatą, o sergančias krūties vėžiu paremti ir palaikyti. Taigi, virš Kyviškių aerodromo 10 “dangaus sesių” iššoko iš lėktuvo, laisvame kritime susikibę rankomis sudarė figūrą ir pasiekė Lietuvos merginų rekordą, kuris buvo užfiksuotas Tarptautinės parašiutų sporto kategorijos teisėjos Jūratės Janušauskienės. Rekordą stebėjo ir projekto “Nedelsk” iniciatorė Agnė Zuokienė, labai palaikiusi padangių merginas ir besidžiaugianti, kad šis parašiutininkių rekordas išties vertingas įnašas į projektą. Kyviškėse vyksta kasmetinės laisvo kritimo derinių "dvejukių" (iššokę du parašiutininkai laisvame kritime stengiasi padaryti kuo daugiau derinių) ir "greituminės žvaigždės" (8 parašiutininkų rato sudarymas per kuo trumpesnį laiką) varžybos. Vis dažniau čia vyksta bernvakariai, kai vaikinai nori paskraidyti lėktuvu arba iš jo išmesti būsimą jaunikį. Paprastai jis iš lėktuvo išmetamas kartu su instruktoriumi (šuolis tandemu). Neretai čia užsuka ir jubiliatai, iš draugų kompanijos gavę dovanų šuolį parašiutu. Taigi, gyvenimas pas mus virte verda. Mes vis lipame į lėktuvą, tada tyčia ar netyčia (kas ten mus supras :)) iš jo iškrentame, sėkmingai nusileidę grįžtame į angarą ir dedamės parašiutą. Na, o po "pavarymo" dienos, visi įsitaisome pavėsinėje aptarti dienos šuolių ir įspūdžių, be abejo prie šalto ir gaivinančio alaus.

Atostogauti Kyviškėse pradėjau 2008 metais, pasirinkdama visas “atostogų programas” iš eilės. Po pirmų šuolių “sparno” tipo parašiutu, supratau, kad man reikia KAŽKO daugiau. Šantažavau manifestą, kuo greičiau duoti man AFF`o instruktorių. Ir štai, jau antri metai aš atostogauju Kyviškių kaime. Kolegoms paklausus, kur skrisiu per atostogas, galiu išdidžiai atšauti “į tris” (paprastai iš tokio aukščio, iš 3 km, šokinėja savarankiški parašiutininkai). Be žydro dangaus, paukščio skrydžio, aš čia visada gaunu daug adrnenalino, geros nuotaikos dozę, šalto alaus ir pačia linksmiausią kompaniją. Kodėl to paties nepadarius ir jums? Taigi, iki pasimatymo per atostogas Kyviškių kaime.

IV dalis. Mazdukė p**dukė

Aplankyti objektai: Maironio tėviškė, Tytuvėnų vienuolynas

Taškų skaičius: 60

PENKTADIENIS. Nakvynė medžioklės plotuose

17.30 po darbų, visi krykštaudami pajudėjome iš Jasinskio “IKI” aikštelės. Didžioji kelionė prasidėjo. Riedėdami Geležinio Vilko kamštyje, sulaukėme Juliaus brolio skambučio, įspėjančio nevažiuoti per Savanorius. Nepaisome vieno kelio ženklo ir šokam į Gariūnų kelią. Netrukus jau lekiam Kauno link, sėkmingai išvengę visų kamščių. Tvarkingai riedėjome 120 km/h greičiu, kol staiga mus pralenkė “sponsorius”, skriejantis 140 km/h + greičiu…Norėjome iškart “prilipti” prie tos mašinos, kad kiek anksčiau pasiektume pirmąjį objektą, bet…Paskui “sponsorių” jau lėkė gal kokia 10 tokių pat gudruolių kaip mes Taigi, visa kolona užėmėme antrą juostą ir laikėmės pirmos mašinos “diktuojamų sąlygų”. Skriejanti kolona greičiau nei įprasta pasiekė Kauną.

:)

Toliau Raseiniai, o už jų – mūsų pirmasis šios kelionės objektas – Maironio tėviškė. Pasižvalgę po sodybos kiemą ir padarę keletą nuotraukų, pajudėjome toliau – Tytuvėnų link.

Tytuvėnų vienuolynas

Čia mūsų orientyras buvo bažnyčios bokštai, kuriuos...mes kažkaip sugebėjome pamesti iš akių...Pagaliau suradome vienuolyną. Tytuvėnų bernardinų vienuolynas buvo pastatytas XVII-XVIII a. Vienuolyno iniciatorius buvo Žemaičių žemės teisėjas, miestelio ir dvaro savininkas Andriejus Valavičius. Sakoma, kad bažnyčiai ir vienuolynui statyti skiria 10000 auksinų ir dalį jau paruoštų statybinių medžiagų. Fundatorius pageidavo, kad bažnyčios ir vienuolyno pastatai būtų puošnūs ir gražių proporcijų, nes norįs ten būti palaidotas su žmonomis. Bažnyčia pašventinta 1635 m. Komplekso statyba truko vos ne du šimtmečius. Kas geriausia – vienuolynas faktiškai iki mūsų dienų išliko nepakitęs, dvelkiantis paslaptingumu.

Palikę Tytuvėnus, pradėjome dairytis nakvynės vietos. Pasukome kažkokio ežerėlio link, susiradome jaukią pievelę. Iššokę iš mašinos, pajutome nosį riečiantį kvapą. Supratom, kad jei liksime čia nakvoti, tai tikriausiai ryto nesulauksime. Pradėjome kikenti, kad ruošiamės stovyklauti netoli kokios kanalizacijos ar fermos. Pakvėpavę „tyru ir gaiviu“ oru, sulipome į mašiną ir pajudėjome toliau, pakelėje palikdami ne ką kitą kaip...dvokiančią femą :).

Dar kiek pavažinėję ratais, įsukom į miško keliuką. Spurdantį hiperaktyvų operatorių paleidome vienoje proskynoje apžvalgyti teritorijos. Šis energingais rankų mostais pradėjo kviesti visus į jaukią miško aikštelę. Buvo nuspręsta – palapines statysime čia. Visi krykštaudami įsirenginėjome stovyklavietę, tada dar nežinodami, kokia nakvynė mūsų laukia... Pastačius palapines ir susikūrus laužą pradėjo dėtis keisčiausi dalykai: pirmiausia iš miško glūdumos pasigirdo kažkoks triukšmas, vėliau šunų lojimas. Ievai liepus visiems užsičiaupti, krūmuose pasigirdo kriuksenimas...

ŠERNAS!!! To užteko, kad Sandrai pasidarytų visiškai nebejuokinga. Tada paleidome savo lakias vaizduotes...Keptos dešrelės – paskutinė vakarienė, tostai geriant alų – kad gyvi pasiektume kelionės tikslą. Mažiausiai buvo juokinga, kai Sandrai grįžus prie palapinių, čia nieko nebebuvo: tik už palapinės prukštė pasislėpusi Ieva, o iš miško tankmės vėl girdėjosi kriuksėjimas – laimei, kad šįkart operatoriaus :). Dar kiek patauškę išsiskirstėm po palapines. Laukė nerami naktis ir didelė tikimybė būti suėstiems šernų...(primenu, kad tai tikrai nejuokinga).

 

Stovyklavietė

ŠEŠTADIENIS. Užstrigę Kelmėje

Valio!!! Visi sveiki gyvi sulaukėme ryto. Sutvarkę stovyklavietę, susipakavę daiktus ir papusryčiavę šokom į „efkę“ ir nulėkėm toliau.

Didieji mechanikai...

Tačiau neilgai lėkėm...Vos išsukę iš miškelio į žvirkelį užgesome. Na, bet kam nepasitaiko? Kažką sušnypštusi Sandra pasuko raktelį...pasuko dar kartą...Mazdukė neužsikūrė...Išlipom ir atsidarėm kapotą...Visi „didieji mechanikai“ bandė atrasti, kas gi nutiko...Po kelių minučių pastangų taisyti „efkę“ griebėmės telefonų ir skambinimų visies pažįstamiems, bent kiek išmanantiems apie mašinas. Greitai skambinimą draugams, pakeitė skambučiai numeriu 118. Vargais negalais atradome, kas nutemps „mirusią“ mašiną ir vienintelį dar veikiantį Kelmės (artimiausias miestelis) servisą. Iš žvyrkelio nusistūmėm mazdukę iki pagrindinio kelio.

Vargeli...

Netrukus atvažiavo „gerasis dėdė“, kuris ne tik mašiną, bet ir mus visus, susigrūdusius aukštais ant vienos sėdynės, nugabeno į servisą pas kitą gerą dėdę. Po ilgų paieškų, kas visgi nutiko, paaiškėjo, kad kelionės su „efke“ tęsti nepavyks. Serviso savininkas sukėlė visus savo pažįstamus ant kojų, kad tik mes galėtume važiuoti toliau, tačiau visų pastangos rezultatų nedavė. Mašinai reikalingas remontas, užtruksiantis tikrai ne valandą ir ne dvi.

Et...

O kadangi jau buvo ilgojo savaitgalio šeštadienio popietė, nebeliko nieko kito, kaip nuspręsti, ar grįžtam į Vilnių ar lekiam autostopu toliau ieškoti nuotykių. Pasirinkome antrą variantą. Susirinkę būtiniausius daiktus, atsisveikinome su serviso savininku ir jo žmona. Didelis ačiū nuoširdiems ir paslaugiems Kelmės gyventojams. Serviso „gerasis dėdė“ be to, kad sukėlė pusę miestelio ant kojų, norėdamas pataisyti mūsų mašiną, dar ir pavežė mus iki tranzavimo kelio.

Čia pasidalinome į du ekipažus: Tomas ir Sandra (pirmasis ekipažas), Julius ir Ieva (antrasis). Mūsų tikslas – Šventoji, kur laukė užsakytas namelis. Nusprendėm, kad jei jau nepavyks aplankyti likusių 12 objektų, tai bent prie jūros pabūsim. Pirmasis ekipažas po kelių minučių „susitranzavo“ mašiną, neatsiliko ir antrasis, kuriuos paėmęs „Lexus`as“ skriste nuskrieja tiesiai į Klaipėdą. Tomas ir Sandra buso išleisti prie Kryžkalnio. Kiaurai permirkę stovėjome kelyje Kaunas – Klaipėda. Deja, Sandros žavesys (šlapia, susivėlus) vairuotojų nepakerėjo. Netrukus Tomas, praradęs kantrybę, nustūmė mielą mergaitę nuo kelio ir pats pakėlė ranką, stabdydamas mašinas. Faktiškai iš karto prie mūsų sustojo „Subaras“. Vairuotojas keliavo į Palangą. Smagiai čiaukšdami neilgai trukus pasiekėm Palangą.

Čia mus pasitiko lietus. Vieną akimirką, Tomas, pasižiūrėjęs į Sandrą, neištvėrė „neįkandęs“: „mergaite, kada paskutinį kartą miegojote lovoje?“. Permirkusi, susivėlusi, pusiau atraitom kelnėm ir treningu „pasipuošusi“ Sandra mažumėlę panašėjo į benamę. Tiesa, antrasis ekipažas, su kuriuo neilgai trukus susitikome Palangos autobusų stotyje, atrodė ne ką geriau. Jie nuo Kelmės nutranzavo į Klaipėdą, iš kur atvažiavo autobusu į Palangą. Lijo.

Palangoje lijo

Kadangi ir taip buvom kiaurai permirkę, tai neturėjome ko prarasti: Basanavičiaus gatve nukeliavom iki tilto. Dar kiek pavaikštinėję po miestą, sėdome į autobusiuką ir išvažiavome į Šventąją. Namuko savininkė jau nebesitikėjo mūsų sulaukti.

Numetę daiktus, iškart iškeliavom prie jūros. Nebelijo, netgi pasirodė saulė. Tomas su Sandra, vaidindami, kad jiems visiškai nešalta, dar nulėkė turkštis – juk prie jūros esam! Pasimaudę, pasėdėję kopose, pažaidę kortomis, grįžom į savo jaukų namuką. Vakarienė (ryžiai ir dešrelės) žvakės šviesoje lauke. Po intensyvios dienos išlūžom kaip lapai. Nuotykiai yra gerai...

SEKMADIENIS. Lietuviškoji Palanga

„Na, įdomu, kas mums šiandien nutiks?“ – pirma nuskambėjusi frazė sekmadienio rytą. Šernų Šventojoje nesimato, „efkė“ Kelmėje, o ir oras pasakiškas.

:)

Pirmyn prie jūros! Diena skirta ramiam poilsiui: šampanas, kortos, tinklinis...kol tolumoje danguje pastebėjome gausybę „kaitų“ (jėgos aitvarų). Iš pradžių dar vaidinom, kad mums „dzin“, bet kai keletas iš mūsų vos negavo iš tinklinio kamuolio į galvą, nusprendėm – „varoooom pas kaitorius!!!”. Monciškėse vyko jėgos aitvarų stovykla. Su dideliu pavydu vėpsojom į vandenyje besiduodančius „kaitorius“. Nusvilom iki raudonumo, panašėjom į žavius vėžiukus :)

Šiandienos mūsų tikslas – 21 val. Palangoje sugiedoti himną kartu su kitais tautiečiais. Tik o vargeli...Kas jau kas, bet Palangos Basanavičiaus gatvė tam buvo mažiausiai tinkama vieta. Deja, būtent ją mes ir pasirinkom. Tarp visu garsu iš aplinkinių kavinių sklindančios rusiškos muzikos (gėda vos ne visoms Basanavičiaus gatvės kavinėms), prasiveržė ir pažįstama tautiškos giesmės gaida, balkonuose stovėjo žmonės. Įsmukome į pirmą pasitaikiusią kavinukę, kur spėjome suniūniuoti paskutines dvi himno eilutes... Su patriotizmo ugnele išvažiavome iš rusiškos Palangos atgal į labiau lietuvišką Šventąją. Vėlai vakare per beždžionių tiltą patraukėme prie jūros. Iš namelio susinešėme visus pledus ir apklotus. Stebėdami naktinę jūrą, išgėrėme alaus. Vidurvasaris šiais metais Lietuvoje pasitaikė „ypatingai karštas“, o vakare oro temperatūra siekė maksimum 10 laipsnių. Taigi, kiek pasėdėję išlėkėm namo, nesidrovėdami eiti per miestą susisupę į pledus. Pakeliui namo, žaidėme „Betmeną ir Robiną“... „Robinas“ pasiūlė visiems dar sukirsti po kebabą. Super herojai, vis dar susivynioję į pledus, apsupo kioską ir išpirko visus kebabus.

Ne kas kita kaip...karininkų ramovė :):):)

PIRMADIENIS. Ilgas kelias namo

Paskutinė kelionės diena. Ryte pirmiausia ką išgirdome – lietaus lašai, barbenantys į namelio stogą. Ta proga Ieva ir Sandra nelipo iš lovos tol, kol operatorius neparuošė pusryčių. 12 val. turėjome užleisti namelį kitiems svečiams, todėl, susikrovę šmutkes, iškeliavome į miestą išgerti arbatos. O 14 val. sėdome į autobusą, vežantį iš Šventosios tiesiai į Vilnių. Tik tas “tiesiai į Vilnių” užtruko nei daug, nei mažai – 7 valandas… 21 val. pasiekę Vilnių, negalėjome patikėti, kad mes visgi sugrįžom namo. Prie spaudos rūmų laukdami taksi dar spėjome pažaisti tinklinį (ir įjungti vienos mašinos signalizaciją). Galiausiai kiekvienas saugiai (ir greitai!) buvom išvežioti po namus. Nuotykių pilna kelionė baigėsi. Iš planuotų 14 objektų, išsidėsčiusių pajūryje ir Žemaitijoje, aplankėme viso labo tik 2. Na, o „susimovusią efkę“ dar teko iš Kelmės į sostinę parsigabenti.

Kadangi pagrindinė transporto priemonė šiek tiek sugriovė mūsų planus, čia ir užsibaigė mūsų didysis "tūkstantmečio keliautojo" žygis... (ir pinigai, pakloti p**dukės remontui...

Pabaiga

Antonas vs Efkė

Birželio 28 dienos jaukų sekmadienio vakarą pagaliau buvo nutarta įgyvendinti idėją, kai parašiutininkai iškrenta iš Antono virš Vilniaus ir nusileidžia prie Balto tilto. Forume pasirodė pranešimas, kad tai bus tarp 18-21 val. Paskambinus Justui, sužinau, kad An-2 iš Kyviškių kyla 19:20 val.

Vakarieniaujam Belmonte. Oras neaiškus, po lietaus... Šoks kolegos prie balto tilto ar nešoks..? Išeinam link mašinos ir straiga Evaldys užmato, kaip virš Belmonto skrenda kažkoks lėktuvas. Atpažinus Antonovą puolu į paniką. Evaldas šūkteli: „ko tu stovi??? BĖGAM!” Pasileidžiam kiek kojos neša į Efkę. Diržai ir magelis man ne galvoj. Žemas startas! Vis dėl to lekiant diržas užsisegamas, magelis įdedamas (aš spaudžiu gazą, Evaldas laiko vairą). Bandom skristi, tik priekyje prakeiktas BMW rieda 60 km/h… O dar pasimaišo „fūra“... Pagaliau Belmonto žiedas! Olandų gatvėje varom „šachmatukais“ (iš vienos juostos į kitą – dinkit man iš kelio!). Pasiekiam 100 km/h greitį. Gale sėdinti draugė nedrąsiai primena, kad yra kelyje ir kitų mašinų ir gal reikėtų truputį atsargiau...Kosčiuskos gatvė. Į spidometrą stengiuosi nesidairyti. Visi, išskyrus mane, pamato iššokančius parašiutininkus! Prie Mindaugo tilto ir aš pamatau skraidančius kolegas. Raudona! Dar kartą pademonstruojamas rusiškas žodynas. Praeiviai užvertę galvas spokso į „pirmą užėjimą“. Praskrendam Mindaugo tiltą, priversdami nusikeikti porą vairuotojų. Paskutinė sankryža – Žaliasis tiltas su RAUDONU šviesoforo signalu. Užsidegus žaliai, pirmiausia piktas ilgas „pyyyyyyyyypt“, tada mažas šuoliukas į priešpriešinį eismą, viduryje sankryžos aplenkiama „krepenanti“ mašina, dugnas, posūkis link „Mambo“ picerijos, šuolis iš Efkės ir bėgimas prie tilto visu greičiu! Pamatau, kaip nusileidžia pora „antro užėjimo“ parašiutininkų. Kraštinis – Siaubas su studentiška sistema (atpažįstu „penktą navigatorių“). Smagu pamatyti visą krūvą kolegų blizgančiomis akimis :)

"Siaubas"

Vilnius iš paukščio, tiksliau - Antono skrydžio

Kolegos, nusileidę prie Baltojo tilto

Išvados. Lenktynėse Antonas (Kyviškės – Baltas tiltas) VS Efkė (Belmontas – Baltas tiltas) greitesnis buvo ir tikslą pirmasis pasiekė Antonas. Efkės ekipažas spėjo pamatyti tik kraštinius antro „užėjimo“ parašiutininkus. Galbūt, jei An-2 būtume pamatę ne virš Belmonto, Baltą tiltą būtume pasiekę vienu metu.