Svajojantiems apie Šveicariją..

Viskas prasidėjo dar pernai gruodžio mėnesį, kai pirmą ir priešpaskutinį kartą atvykau į Šveicariją. Galvojau, kad išsirinkus vieną turtingiausių Europos šalių, tikrai neprašausiu. Bet jau kaip šoviau, tai visiškai pro šalį... Vargais negalais ištvėrus keturis mėnesius, dievagodamasi daugiau niekada gyvenime negrįžti, išsinešdinau iš čia neatsisukdama (visa istorija „Įkalinti Valyje“ įraše). Tačiau taip jau susiklostė aplinkybės, kad aš ir Chris (kuris ne ką mažiau dievagojosi) vėl atsidūrėm Šveicarijoje, t.y. davėm jai antrą šansą. Pastaroji juo taip ir nepasinaudojo... Taigi, istorija kartojasi – ranką prie širdies pridėjus sakau, kad niekada čia nebesugrįšiu... Visiems entuziastams, norintiems, planuojantiems ar besiruošiantiems šioje šalyje dirbti, siūlau dar kartą gerai apie tai pagalvoti. Mano asmeninė patirtis yra bloga, nebūtinai taip turi nutikti kiekvienam. Bet manau, kad keletas skeptiškų pastebėjimų vis dėl to būdingi visiems sezoniniams darbams Šveicarijoje. O ir pasiruošti pačiam blogiausiam nepakenks :) Taigi, apie viską šveicariškai tvarkingai iš pradžių.

Kodėl sezoninis darbas? Man tai pasirodė paprasčiausia galimybė, nes nereikia rūpintis gyvenamo ploto paiška. Didžioji dalis viešbučių, įsikūrusių slidinėjimo kurortuose, siūlo apgyvendinimo ir maitinimo galimybs, t.y. viskas jau būna įtraukta į darbo sutartį. Taigi, atkrenta vienas galvos skausmas. Susirasti sezoninį darbą užsieniečiams Šveicarijoje nėra sudėtinga, nes patys šveicarai nedirba slidinėjimo regionuose, ypač gastronomijos srityje, nes darbas išties sunkus, per visas šventes reikia dirbti, algos taip pat sąlyginai nedidelės. Todėl darbdaviai nesibaido užsieniečių. Žiemos sezonas paprastai prasideda gruodžio pradžioj – viduryje ir tęsiasi iki balandžio antros pusės. Vasaros sezonas įvairiai. Vieni viešbučiai, esantys slidinėjimo regionuose, vasarai užsidaro išvis, kiti – šiltąjį sezoną atidaro birželį ir uždaro spalį. Vasarai geriausia rinktis prie ežerų įsikūrusius viešbučius (šie žiemą paprastai nedirba). Taigi, drąsiausiems tai ko gero idealus variantas: dirbti žiemą slidinėjimo regione, tada porą mėnesių paatostogauti ir grįžti vasarai tęsti darbo iki spalio mėnesio, tada vėl atostogos iki gruodžio. Tačiau metai laiko Šveicarijoje...niekada tam nesiryžčiau.

Darbo paieška. Svarbiausia laiku pradėti ieškoti. Šveicarai labai nuobodūs ir jau vasarą renka komandą žiemos sezonui. Pirmą kartą darbo sutartį gavau dar rugsėjo mėnesį, nors darbas prasidėti turėjo tik gruodį. Šiaip darbo paieška vyksta pakankamai paprastai – internetu (tokiuose portaluose kaip www.hoteljob-schweiz.de, www.adsjob.com ir pan.). Arba tiesiog aklai, siųsti gyvenimo aprašymus į visus iš eilės slidinėjimo regionų viešbučius. Tą geriausia daryti per google.maps. Aš, kaip primiršus vokiečių kalbą, pirmiausia pradėjau nuo kambarinės darbo paieškų. Šiaip galima bandyti į „Allrounder/-in“ poziciją – bet čia gali būti dar blogiau nei kambarinės darbas. Kambarinės mažuose viešbučiuose paprastai pirmą dienos dalį tvarko kambarius, toliau seka darbas skalbykloje, lyginimas, taip pat visų bendrų patalpų (tualetų, restorano, registratūros, saunos ir t.t.) valymas. „Allrounder“ dirba viską iš eilės: nuo sniego kasimo (vaikinams) iki virtuvės grindų plovimo. Turint padavėjo/-os darbo patirties ir kalbant vokiškai (priklausomai nuo šalies regiono reikalaujama dar ir anglų, italų ar prancūzų kalbų) galima drąsiai bandyti kandidatuoti į šias pareigas. Įsidarbinti Šveicarijoje gali būti sunkiau pirmą kartą, antrą kartą jau įgijus darbo patirties šalyje – viskas daug lengviau. Kitas klausimas – pokalbis dėl darbo. Be abejo, darbdavys nori jus pamatyti, bet tai nėra būtina. Man darbinantis tiek pirmą, tiek antrą, tiek trečią kartą – jau Austrijoje, jokių, net telefoninių, pokalbių nereikėjo. Kaip bebūtų keista, šveicarai kažkiek supratingi – suvokia, kad trenktis iš Lietuvos 2000 km yra kiek toloka. Iš Berlyno į pokalbį dėl antro darbo taip pat neskridau. Dar prieš išvykstant gerai būtų turėti darbo sutartį; ją jau pasirašytą emailu atsiunčia darbdavys. O šiaip aš juokiausi, kad jei negali pasitikėti nuobodžiais šveicarais, tai kuom tuomet?

Sutarties formalumai ir atlyginimas. Pati dar neįsikirtau šveicariškų sutarčių formalumų, bet pabandysiu pateikti standartinės sezoninio darbo sutarties paaiškinimą. Darbo valandos sezoniniam darbe paprastai 42 – 45 val. per savaitę. Viršvalandžiai ir darbas švenčių dienomis apmokami daugiau ir išmokami tvarkingai BAIGUS darbą, t.y. paskutinio atsiskaitymo metu, baigus sezoną. Svarbu atkreipti dėmesį į darbo sutarties nutraukimo sąlygas. Paprastai bandomasis laikotarpis trunka 14 dienų, pranešimo apie išėjimą terminas 3 – 5 d. Pasibaigus bandomajam laikotarpiui apie išėjimą reikia pranešti prieš mėnesį. Šveicarai šventai laikosi sutarčių. Čia dar niekis sezoniniam darbe, normaliam darbe apie išėjimą reikia pranešti prieš, ji neklystu, 3 ar 4 mėnesius... Aktualiausia dalis – atlyginimas. Kadangi įsidarbinus buvau tik du kartus, tai per daug pavyzdžių pateikti nepavyks. Pirmą kartą, būdama kambarine, „į rankas“ gaudavau apie 1700 CHF, litais tuomet buvo netoli 4000. Visi šitie pinigai likdavo man, nes kambario nuoma ir maitinimas jau būdavo atskaičiuotas. Antrojo darbo sutartis pr klaidą dar mėtosi pas mane, tai pateiksiu išsamesnę jos analizę:)

Bruto atlyginimas: 3700 CH. Dabar įdomioji dalis – atskaitymai: AHV (socialinis draudimas Šveicarijoje) – 5,05%, darbo netekimo draudimas – 1%, profesijos išankstinis mokestis (jei darbo metu įvyksta trauma, dėl kurios nebeįmanoma toliau dirbti) – 7%, nedarbo metu įvykusios nelaimės draudimas – 1,88%, Krankengeldversicherung – 1,4%, Krankenpflegeversicherung – fiksuota suma 231,10 CHF, Quellensteuer – fiksuota suma 257,90 CHF, apyvendinimas ir maitimimas – 590 CHF. Taigi, iš 3700 CHF bruto atlyginimas sumažėjo iki 2156 CHF neto... Pareigose buvo įrašyta „Buffet/ Allrounder“, kas turėjo reikšti gėrimų išdavimą ir įvairius darbus, tokius kaip indų nurinkinėjimas ir pan. Tačiau per visas darbo dienas atlikau valytojos pareigas...

Į atskaitymus labai svarbu atkreipti dėmesį, jei planuojate bėgti kiek kojos neša iš Šveicarijos dar per bandomąjį laikotarpį. Man ir mano draugui, prieš pabėgant, šefas spėjo specialiai padaryti „Ski pasus“ (reikalingus pasiekti apačioje esančią civilizaciją), už kuriuos atskaitė apie 100 CHF ir užsieniečio pažymėjimus (privalomus Šveicarijoje kaip ne ES šalyje), už kuriuos nulupo dar po 200 CHF.

Darbas. Sunkus, smarkiai kontroliuojamas. Pasiryžus sezoniniam darbui svajoti apie laisvadienius per Šv. Kalėdas ar Naujuosius metus, nederėtų. Taip pat vasario 12 – 19 d. būna mokyklinės sporto atostogos, kada po trąsas pabyra tūkstančiai mažųjų slidininkų. O kas blogiausia, kad dirbti reikia iš tikro. Kiekviena minutė turi būti praleista dirbant – jokių stoviniavimų, ėjimų rūkyti, kavos gėrimų ar pan. Nebent slapta nuo darbdavio. Vėlavimai, išėjimai anksčiau – nėra net kalbos apie tai. Šveicarijoje bus paskaičiuota kiekviena darbo minutė ir už ją teisingai sumokėta. Taigi, dirbti tikrai reikia daug ir sunkiai. Didžiulis, netgi sakyčiau nesveikas, dėmesys skiriamas švarai. Nesvarbu, kokios bus jūsų pareigos (padavėja, virėjas, administratorė) vistiek reikės kasdien kažką valyti, plauti, blizginti. Didžiausios „blizgynės“ vyksta prieš atsidarant sezonui – tada nušveičiamas kiekvienas sienų ir grindų lopinėlis (vėlgi, jūsų pareigos nėra svarbu).

Darbdaviai. Tie, su kuriais man teko susidurti, yra pamišę dėl švaros ir kontrolės, ir šiaip trenkti. Dauguma nedidelių viešbučių – šeimos verslas, todėl paprastai čia sukiojasi daugiau ar mažiau šeimos narių. Paprastai pastarieji daro viską, bet labiausiai mėgsta kontroliuoti ir viską tikrinti. Tokių, kurių nedomintų švara, nerasta.

Apgyvendinimas ir maitinimas. Kambariai, ten kur man teko gyventi, buvo tikrai neblogi. Dušas/tualetas gali būti tiek bendras, tiek kambaryje. Labai skirtingai. Apgyvendinti galit būti tiek pačiam višbutyje personalui skirtuose kambariuose, tiek studijoje, atskirai nuo viešbučio ir t.t. Šiaip sąlygos neblogos. Maitinimas – paprastai du/ tris kartus per dieną. Pusryčiai gali būti, gali ir nebūti. Pietūs personalui patiekiami paprastai 10:30 – 11:00 val., nes vėliau jau svečių pietų metas, kada jums reikia dirbti. Vakarienė – 18 – 19 val. Šiaip, nors porcijos nebūdavo normuojamos, aš vistiek nusipirkdavau dar ką nors vakarui. Jei būsite apgyvendinti viešbutyje, gausite lapą ar du „namų taisyklių“. Nenustebkite, jei ten bus nurodyta, kiek kartų per dieną turite praustis...Bet kuriuo atveju, manau, kad geriau priimti darbdavio sąlygas dėl apgyvendinimo ir maitinimo. Man abu kartus per mėnesį nuo algos atskaitoma būdavo apie 600 CHF. Už tokią sumą Šveicarijoje be šansų pragyventi mėnesį savarankiškai.

Komanda. Kaip minėjau, šveicarai nesivargina dirbti sezoninių sunkių ir intensyvių darbų, todėl viešbučio personalas gali būti margiausias. Manau, visada sutiksit vokiečių. Taip pat nemažai portugalų važiuoja dirbti į Šveicariją. Kiek teko girdėti, pastarieji užsitarnavę darbščios tautos vardą, todėl gana noriai įdarbinami. Ten, kur man teko dirbti, kolegos buvo vokiečiai, portugalai, serbė, marokietis, čekė, ispanas, filipinietis, pietų afrikietis. Žodžiu, komanda internacionalinė. Beje, užsieniečiams mokama mažesnė alga: tiek dėl lojalumo Šveicarijai, tiek dėl didesnių atskaitymų.

Laisvalaikis. Mažai. Jei esate įkalintas kalno viršuje ir priklausomas nuo keltuvų – dar blogiau. Jei mėgstate slidinėti, gal ir gera idėja vykti į slidinėjimo kurortą. Kai kurie darbdaviai nuperka slidinėjimo pasus visam sezonui. Paprastas pavyzdys, mano draugas, virėjas, pernai be laisvadienių išdirbo 36 dienas, nes protingesni virėjai, pamatę, kur pateko, pabėgo neatsisukdami, o naujų priimta nebuvo...Mano, kaip kambarinės rekordas buvo tik varganos 16 dienų. Tiesa, aš spėjau šiek tiek pamatyti Šveicarijos (nes turėdavau po dvi laisvas dienas kartais). Jei planuojate pamatyti šalies bent truputį, nusipirkit Halbtax kortelę, su kuria visi traukinių bilietai už pusę kainos.

Mano trumpa reziumė būtų – vieninteliai darbo Šveicarijoje privalumai – laiku išmokama didelė, lyginant su Lietuva, alga. Jei dirbsit gerai ir turėsit neblogus santykius su darbdaviu, tikėtina, kad šis pasiūlys likti vasaros sezonui, ar sugrįžti pas jį žiemą. Spėju, kad jei tampate nuolatiniu darbuotoju, kasmet kyla ir alga.

Pabaigos žodis.

10 priežasčių nekelti kojos į Šveicariją:

1. Visų pirma, nėra jos kur tarp kalnų pastatyti...
2. Jei jau koja per klaidą čia įkelta, su savimi reikia turėti storą piniginę, nes Šveicarijoje brangu. Kas brangu? Viskas. Ar labai brangu? Labai.
3. Šalis netinkama nuotykių ieškojimui ar bomžavimui (žr. 3 punktą).
4. Automobilių eismas vyksta maždaug tokia tvarka: pėstysis horizonte pamato perėją – visos mašinos sustoja (nesvarbu, kad perėja vis dar tik horizonte). Spėju, kad nemažai šveicarų žūsta kitose šalyse būtent ant pėsčiųjų perėjų. Tačiau nereikia kaltinti kitų šalių vairuotojų, kurie nestoja, vien dėl to, kad pėsčiojo horizonte šmėstelėjo perėja.
5. Įvedus į Google „the best cities to live“, rezultatuose dažniausiai randama Ženeva, Ciurichas, Bernas – t.y. Didieji Šveicarijos miestai. Įvedus į Google „the most boring cities in the world“, randami tie patys rezultatai (paprastai forumuose).
6. Šalis šiek tiek mažesnė už Lietuvą, bet norint traukiniu nuvažiuoti 150 km gali prireikti trijų valandų.
7. Slidinėjimo kurortai, nors ir sutraukiantys tūkstančius slidininkų, ko gero patys brangiausi Europoje. Labai daug viešbučių pasiekiami tik keltuvais. Gražu, bet pavėlavus į paskutinį keltuvą, teks ieškoti naujos nakvynės vietos apačioje.
8. Nors šveicarai šiaip malonūs ir mandagūs (bei nuobodūs) žmonės, tačiau darbdavio šveicaro nelinkėčiau net savo priešui. Gal todėl, kad ten aukštai kalnuose oras retas ir smegenys nepilnai funkcionuoja.
9. Lietuviai turi nacionalinį sportą ir kartu religiją krepšinį, vokiečiai – futbolą, šveicarai – šveitimą. Tiesa, teko kažką girdėti, kad nemažai gerų snieglentininkų ar slidininkų yra būtent iš Šveicarijos... Tačiau, remdamasi asmenine patirtimi, drąsiai teigiu, kad šveicarai labiausiai mėgsta valyti, siurbti, plauti, blizginti (netgi tai, kas jau ir taip blizga).
10. Atlyginimai šalyje labai geri, atskaitymai nuo jų (ypač užsieniečiams dirbantiems slidinėjimo regionuose) – dar didesni.

Taigi, jei vis dėl to mano rašliavos neišgasdino (paskaitykit būtinai „Įkalinti Valyje“) ir noras važiuoti į Šveicariją nedingo, linkiu jums geležinės kantrybės ir sėkmės.