Dviejų valkatų istorija: nuo Vilniaus iki vaikų viešbučio...

2010 lapkričio 24 – gruodžio 19 d.

Ilgai aušus pagaliau išaušo diena, kai mes apsisprendėm! Užbėgant įvykiams už akių, turiu paminėti, kad sprendimas buvo laaabai klaidingas :) Taigi, mes apsisprendėme mesti darbus Berlyne (kuriuose dirbom mėnesį du) ir važiuoti į Šveicariją, į tą pačią šalį, į kurią dievagojomės niekada gyvenime daugiau kojos nekelti. Bet suviliojo alga...Išsiuntėm vieną kitą gyvenimo aprašymą ir abu gavom darbus restorane ant kalno: Chris kaip virėjas, aš kaip gėrimų pilstytoja. Prieš pasmerkiant save sunkiam (iš tikro) darbui kalnuose, nusprendėm dar pasidžiaugti gyvenimu, aplankyti mano mylimą Vilnių, sugerti alaus su pasiilgtais draugais ir pasirodyti pas mamą. Mojuodami Ryanair bilietais klaikiai ankstyvą lapkričio 24-osios rytą sėdom į lėktuvą.

"Greitukai“ Vilniuje.

Lapkričio 24 – 28 d.

Po valandos miego tingiai išsiropštėm iš lėktuvo tėvynėje, gaila, kad klaidingas oro uostas pasitaikė (t.y. Kaunas:)) Pora valandų kelionės ir pro autobuso langus pasimatė Vilniaus televizijos bokštas. Jei ne mintis, kad Vilnius šįkart tik „greitukas“, būtų reikėję kelnes nuo gręžti (pastaba - iš laimės, ne kitaip). Toliau viskas vyko maždaug taip: „greitukas“ per senamiestį, „greitukas“ su teta, „greitukas“ su draugais, vieno restorano pašnipinėjimas t.t. sumetimais, „greitukas“ pas mamą ir... skrydis atgal į Berlyną. Viskas, kas smagu, baigiasi greitai :(

Paskutinės dienos nemylimam Berlyne.

Lapkričio 28 – 30 d.

Jos buvo išties jaudinančios: miegam, pakuojam dėžes, išgeriam alaus, miegam, pakuojam dėžes. Atrodė, kad Chris turi nedaug daiktų, pasirodo blogai atrodė...Užkrovėm dalį kambario dėžėmis, susikrovėm lagaminus ir ... į kelią...Nors meile Berlynui netryškom nei vienas, kažkodėl išvykimo dieną iš džiaugsmo nešokinėjom. Kamavo bloga nuojauta, nuotaikos buvo rūškanos. Žinojom, kad save pasmerkiam šveicariškoms kančioms. Išlipę Baselio oro uoste, nusigavom į traukinių stotį ir už paskutinius pasiimtus pinigus nusipirkom bilietus į kraštą, vadinamą „Tannenbodenalp“ (eglių grindų Alpės...nu tik šveicarai taip sugalvoti gali). Du nelaimingiausi žmogeliai pasaulyje sėdėjo traukinyje ir artėjo dar vieno išbandymo link...

Supakuotas turtas

Maschgenkamm – košmaras „in the middle of nowhere“. Restoranas, kuriame turėjome dirbti, vadinosi „Maschgenkamm“. Žinojom, kad kalno viršūnė, t.y. paskutinis užkampis, pasiekiamas tik keltuvu, bet nežinojom, kad DVEJAIS! Keltuvų darbuotojai (visai kaip ir pernai kylant į „Alpina“ viešbutį) mįslingai linksėjo galvą ir visi kaip susitarę kartojo: „aa, į Maschgenkamm...“. Įdomu, ką tai galėjo reikšti. Mūsų veidai, kylant aukštyn, tįso kas minutę, o mes vis kilom ir kilom...Pagaliau (po pusvalandžio keltuve), ištysusiais iki belekiek veidais, pasiekėm kelionės tikslą, esantį 2020 m aukštyje. Aplinkui nebuvo NIEKO. Paskutinis keltuvas žemyn leidžiasi 16:15 val. Po to įsivyrauja kapų tyla ir ramybė. Peržengėm restorano slenkstį ir...Toliau viskas pateikiama chronologine tvarka.

Gruodžio 1 d. Atvykimas. Šefas palydėjo mus į mūsų kambarį, kuris „kolkas“ neturi rakto, t.y. nebus rakinamas...Peršliaužėm per restoraną, pasisveikinom su viena būsima kolege (kiti nekreipė į mus dėmesio). Pavakarieniavom. Pirmas įspūdis buvo gasdinantis ir nežadantis nieko gero.

Gruodžio 2 d. Pirma darbo diena. Išvkepianti šefės (šefo žmonos) kalba apie kažkokį santykį su gamta, meilę darbui ir pan. Tualeto šepečio įbrukimas į rankas užuot mygtukų spaudymas prie kavos aparato, ką bylojo mano darbo sutartis. Šluotos įbrukimas į rankas ir restorano išplovimas. Pirmas „susikandžiojimas“ su kolege – šefės dešiniaja ranka. Virėjo peilio iškeitimas į skudurą ir ventiliacinės sistemos išvalymas (darbo sutartyje lyg ir buvo parašyta „virėjas“).Pasigrožėjimas vakariene (dėl streso dingo apetitas). Atsigaivinimas „Maschgenkamm“ energetiniu gėrimu su pasibaigusiu galiojimo laiku (kaip restorano personalui). Suprantimas, kad čia gali būti darblogiau nei pirmą kartą Šveicarijoje. Miego metas – 21 val.

Gruodžio 3 d. Pirma naujo darbo paieškos diena. Chris laisvadienis, skirtas sutvarkyti darbui būtinus formalumus (sąskaitos Šveicarijos banke atidarymas, ski-pass`o pasidarymas ir t.t.). Žygis per du apačioje esančius kaimus ieškant naujo darbo (deja, nesėkmingas). Sandros darbo diena praėjo lygiai taip pat, kaip ir pirmoji, įskaitant penkis susibarimus su ta pačia kolege. Vakarienė ir į lovas (in the middle of nowhere nėra ką ir su kuo veikti).

Gruodžio 4 d. Eilinė darbo diena. Intensyvus darbadienis (su šluota ir „bliūdais“), su kavos aparato mygtuko spaudymu vis dar nieko bendro. Chris kaltė dėl viso pasaulio blogybių, nes virtuvėje ne viskas ėjosi kaip sviestu patepta (bet užtat ventiliacinė sistema išvalyta). „Susikandžiojimai“ su kolegomis. Pirmieji viršvalandžiai. Pasigrožėjimas vakariene ir miegot.

Gruodžio 5 d. Eilinė darbo diena. Pranešam, kad išeinam iš darbo. Šefo bandymai atkalbėti. Restorano šveitimas. Šlykščiausiais pasaulyje pripažinti Chris`o iškepti sausainiai (šiam pabandžius nedrąsiai prieštarauti recepto sudėties teisingumui vėl kilo barnis). Nugvelbti ir su pasigardžiavimu suvalgyti keli „šlykščiausi“ pasaulyje sausainiai. 20 val. - metas miegoti.

Gruodžio 6 d. Eilinė darbo diena. Raštiškas pranešimas apie išėjimą iš darbo. Nuo grindų iki lubų, įskaitant sienas, išblizginti tualetai (kas kitas tai padarys geriau nei mergaitė iš Rytų Europos). Chris skandalas dėl dviejų naujų rankšluotėlių, kurie buvo panaudoti. Šimtas susibarimų su kolegomis (net nebendraujant tai pavyko). Užtat švarūs ir tualetai ir ventiliacinė sistema.

Gruodžio 7 d. Paskutinė darbo diena. Nulis reakcijos į kolegas, šefus, aplinką, klientus. Ačiū dievui, šiek tiek nutirpo sniegas ir slidininkų ant kalno faktiškai nebuvo. Nenusakomas džiaugsmas pasibaigus darbo dienai. Lagaminų pakavimas ir į lovas.

Gruodžio 8 d. Pabėgimas. Pramiegojom pusryčius, pietų jau niekas mums nesiūlė, kolegos ne tik nebesisveikino, bet jau ir į mūsų pusę nebežiūrėjo. Kelias valandas ieškojom šefo, kad atsiskaityti. Kai pagaliau jis rado mums minutėlę, atlėkė į kambarį ir kaip pamišęs pradėjo ieškoti, kas dar neišvalyta, palikta netvarkinga. Susinervino, kai nerado prie ko prikibti. Atėjo įdomioji dalis – atsiskaitymas. Pamatę darbo a la išlotines paklaikom: iš mūsų paskaičiuoto tūkstančio frankų, per abu mus susidarė skurdi 336 CHF suma. Šefas buvo pakankamai greitas, padarė mums darbo leidimus, slidinėjimo pasus, specialiai, kad galėtų kuo daugiau nuo atlyginimo atskaičiuoti. Aš, kaip darbšti Rytų Europos moteris dar sugebėjau uždirbti 260 CHF, o Chris (kaip kiek pritingintis:)) tik – 76 CHF. Ir šitų varganų pinigėlių šefas nesiteikė mums išmokėti, pareiškė, kad padarys pavedimą. Taigi, tuščiomis (tiesa, prieš tai gavom šiokią tokią paramą iš Chris tėvo) ir iš principo su niekuo neatsisveikinę, šokom į keltuvą. Darbuotojas, prižiūrintis „gondolas“ sukrizeno: „tai jau bėgat?“. Pamažu tolom nuo košmaro kalno viršuje. Persėdant į kitą keltuvą, dar vienas darbuotojas, palinksėjęs galva, ištarė: „o ką aš jums sakiau...“. Pasirodo mūsų šefas čia savo „gerumu“ plačiai pagarsėjęs. Pasiekę kaimą apačioje sėdom į traukinį, vežantį į Chur miestą (didesnis miestukas netoliese mūsų kalno. Ilgesnėms kelionėms nenorėjom švaistyti frankų). Prasidėjo kelionė į nežinią :)

Vaizdas pakeliui žemyn

Išvados. Raktų nuo kambario per savaitę taip ir negavom. Su kolegom, išskyrus porą, net nepradėjom bendrauti. Man iš streso dingo apetitas. Gėrėm tik pasibaigusio galiojimo gėrimus. Jei šefai pastebėdavo, kad išmeti net mažiausią nesuvalgyto maisto gabalėlį, išbardavo. Aš, užuot dirbusi prie kavos aparatų ir dariusi gėrimus, viską valiau, šveičiau, ploviau ir blizginau. Chris visada likdavo kaltas, jei kas nors virtuvėj ką nors neteisingai padarydavo. Sutriko miegas: dėl klaikaus nuobodumo ir keistų kolegų nebūdavo ką vakarais veikti, tai užmigdavom paprastai iki 21 val, o žvalūs pabusdavom 7 val. Nebuvo interneto, kas užkirto visas naujo darbo paieškas ir ryšio palaikymo su pasauliu galimybes. Atsirado kažkokia nesveika švaros fobija – švarios patalpos pradėjo kelti pasibjaurėjimą. Pradėjom nekęsti Šveicarijos, kabinėtis prie visko, šaipytis, „sarkazuoti“. Padarėm išvadą, kad kai pirmą kartą, dar pavasarį, pabėgę iš viešbučio, sakėm, kad blogiau jau niekur būti negali, klydom. Šveicarija nėra ta šalis, kurioje mes pritaptume. Laikas bėgti kažkur kitur.

Chur – pirmas žingnis į civilizaciją.

Gruodžio 8 d.

Miestuką išsirinkom neatsitiktinai. Chur įsikūręs kelių į pagrindinius Šveicarijos slidinėjimo kurortus sankryžoje. Iš čia faktiškai ranka (t.y. sąlyginai pigiai) pasiekiama Arosa, Davos, Kloster, Lenzerheide, St. Moritz. Kadangi ant kalno, nuo kurio pabėgom, apie internetą tik pasvajoti buvo galima, tik išlipę iš traukinio pirmiausia susiradom interneto kavinę, joje „išgūglinom“ pigiausią viešbutį (tik 120 CHF, litais geriau neversiu)su nemokamu bevieliu internetu. Pakeliui į viešbutį mane ištiko antras laimės priepolis: Chur turi senamiestį!!! Tai seniausias Šveicarijos miestas. Atpėdinę į viešbutį, pirmiausia nutrenkėm kuprines į kampą, pasukom „routerio“ anteną mūsų kambario pusėn ir išėjom pasivaikščioti po senamiestį. Čia sutikom daug žmonių, matėm daug parduotuvių, dar daugiau kirpyklų, ant kiekvieno kampo po senovinį fontaną, gatvėse gausu mašinų, tramvajų! Sveika, civilizacija! Kadangi priešpaskutines kapeikas atidavėm už viešbučio kambarį, tai už paskutines nusipirkom duonos, sūrio, kumpio, šokolado ir, žinoma, alaus. Romantiškai vakarieniavom ir intensyviai dirbom – siuntinėjom CV į visus įmanomus, nepertoliausiai nuo Chur esančius viešbučius. Per vieną dieną spėjom atsižymėti maždaug 100 viešbučių. Kitą rytą dar radom kelias kapeikas, už kurias nusipirkom traukinio bilietus į Sev (mūsų draugo, normalaus šveicaro) miestą Buchs.

Chur , Šveicarija

Buchs – viešnagė viloj vilaitėj.

Gruodžio 9 – 15 d.

Traukinių stotyje mus pasitiko Sev su lentele „Timm/ Stoliarenokaite“ :) Supakavo mus į mašiną ir nuvežė į savo...vilą! Taip, būtent, vilą! Namas, kadaise buvęs viešbutis, šiandien priklauso šalimais stovinčiai bažnyčiai. Pusė vilos išnuomota, būtent čia laikinai gyvena Sev. Čia savaitėlei apsistojom ir mes. Vila šildoma viena krosnimi ir...visais įmanomais šildytuvais. Į namą yra du įėjimai, vienas kartais vien dėl įdomumo rakinamas, kitas – visada atviras. Na. jei Šveicarijoj ir kiltų kam nors mintis vogti, tai tikriausiai ne iš medinės senovinės vilos :). Nors Sev ir skundėsi, kad Buchs miręs miestas, mums, „kalniečiams“, gatvėmis (čia yra gatvių!) vaikščiojantys žmonės ir kelios parduotuvės, visvien dvelkė civilizacija. Tiesa, be staigmenų neapsėjome... „Migros“ prekybos centre, skersai išilgai išnaršę parduotuvę ir neradę alaus, paklausėm pardavėjo „sakykite, prašau, kur galima rasti alaus?“. Vyriškis rimtu veidu pradėjo aiškinti, kuriame skyriuje stovi nealkoholinis (!) alus...Nesuprato vargšas matyt, ko mes iš jo norim...Taip, toje parduotuvėje, kur galima rasti visko, kas valgoma, nėra alaus. Laimei, pakeliui į vilą, alaus visgi radom (deja, tik pradėjus gerti paaiškėjo, kad tas š.., kurį nusipirkom, galbūt kadanors turėjo tapti alumi, nes tokio šlykštumo „alaus“ gerti nelabai man teko. Ko norėti...Šveicarija...). Toliau su apsipirkinėjimais viskas vyko gana paprastai. Eidavom į Buchs „Maximą“ (šveicarų tarpe vadinamą Coop), pirštu vesdavom per kainas ir besdavom į pigiausią. Tokie buvo mūsų mitybos ypatumai Šveicarijoje. Ši šalis bomžavimui yra ypatingai netinkama. Vien tai, kad lauke nepamiegosi. Aišku, viloje, kurioje mes gyvenome, temperatūra buvo ne ką kitokia nei lauke. Todėl šildytuvas visu pajėgumu dirbo kiaurą parą. Pats miestas, nors ir turintis daugiau kaip 10 000 gyventojų, yra faktiškai miręs. Vakarais nesutiksi nei gyvos dvasios. Miesto centras – dvi gatvės. Centro pakraštyje stovi bažnyčia ir mūsų laikini namai – vila. Bažnyčia varpais skalambija, kas ketvirtį valandos, ir taip kiaurą parą...Religinis pamišimas ar senos tradicijos? Iš pradžių maniau, kad ko gero antrasis variantas, tačiau savaitgalį pamačius minias žmonių, traukiančių į visas mišias iš eilės, susimasčiau...Mašinų aikštelė prie vilos buvo užstatytą, šeštadienį po „bažnytinę“ namo pusę davėsi vaikai, dundėjo visas namas (gal todėl jo niekas ir nerakina?). Per savaitėlės viešnagę Sev viloj vilaitėj išsiuntėm dar apie 200 CV, o atsiliepė viso labo keli viešbučiai. Tinkamiausias pasirodė vaikų viešbutis (taip, vaikų...) St. Antone am Arlberg. Didžiausias, ir tikėtina, kad vienintelis privalumas, jog šis viešbutis yra ne Šveicarijoje, o Austrijoje. Bėda buvo ta, kad darbas turėjo prasidėti gruodžio 20 d., iki kurios dar buvo gera savaitė laiko... Nors šefė ir minėjo kažką, kad neva galim anksčiau atvykti, oficialaus kvietimo kaip nesulaukėm taip nesulaukėm. Todėl ir gyvenom viloje pas Sev, kol vieną dieną į Chriso sąskaitą įkrito kelios mūsų ant kalno uždirbtos kapeikos. Tada nusprendėm PAGALIAU palikti Šveicarijos žemę ir keliauti ieškoti „geresnio rytojaus“ Austrijoje. Stotelė po stotelės artėjom naujos mūsų darbovietės link. Kitas sustojimas jau Austrijoje – Feldkirch`e.

Darbo paieškos

Vila Vilaitė

Nacionaliniai šveicarų nuobodumai. Prieš, tikiuosi, visiems laikams paliekant Šveicariją, nepraleisiu progos pasarkazuoti ir pamėtyti akmenų į šios šalies daržą. Dar kartą pasikartosiu – normalioje parduotuvėje neradom alaus. Kas baisiausia, niekas dėl to nesiskundžia ir visvien ten apsipirkinėja! Kitas šveicarų ypatumas – pėsčiųjų perėjos. Anksčiau maniau, kad užtenka tik žvilgtelėti į baltas juosteles skersai gatvės, kad sustabdytum visą mašinų eismą. Pasirodo klydau...Nereikia, net žvilgtelėti, mašinos stoja jei pėsčiojo tolimam horizonte matoma perėja. Vienu metu net atrodė, kad vairuotojai, pamatę mergaitę su foto aparatu (t.y. mane) imdavo po nosimi murmėti „fotografuok, o tada jau aš važiuosiu, kad tau kadro nesugadinčiau savo mašina“ :) Apie pamišimą dėl tvarkos jau minėjau vienoje iš savo rašliavų, taip pat skiltyje „Košmaras in the middle of nowhere“. Traukiniui riedant paskutinius kilometrus per Šveicarijos žemę, priglaudžiau savo rankytę prie lango ir mojavau šiai šaliai..mojavau iš visos širdies...mojavau vienu vieninteliu viduriniu pirštu.

Paskutinės minutės Šveicarijoje. YEEEE!!!

Feldkirch – mūsų mažos atostogos.

Gruodžio 15 – 19 d.

Išslipus iš traukinio mūsų kojos pagaliau palietė NE Šveicarijos žemę. Galų gale palikom tą nesvajonių šalį. Nesvarbu, kad buvome visiškai Šveicarijos pasienyje, vakariausiam Austrijos mieste, viskas čia atrodė gražiau ir geriau. Visų pirma mažiau to nesveiko pedantiškumo. Šaligatviai buvo padengti patižusio sniego sluoksniu ir niekas nesiskubino jų valyti. Užsukom į vieno viešbučio registratūrą – barą, o ten rūkoma! Mašinos, pėsčiajam horizonte pamačius perėją, nepuola iškart stabdyti, o palaukia, kol pėstysis bent jau prisiartins prie perėjos. Į internete nusižiūrėtą viešbutį iš pradžių galvojom eiti pėsčiomis, bet pamatę, kad tai gali kiek užtrukti (pasak googlemaps`o – apie valandą) sėdom į autobusą ir netgi nusipirkom bilietėlį (pirmą ir paskutinį kartą Feldkirche). Viešbutyje mus pasitiko rūkalų kvapas, restoranas ir baras, kuriuose rūkoma, bei peleninė kambaryje ant stalo. Jei ne sniegas (patižęs ir nenuvalytas nuo šaligatvių) būtume akimirkai susimastę, ar mes tikrai Austrijoje, kur galioja tokie pat nuobodūs įstatymai kaip visoje Europos Sąjungoje. Prieš važiuojant į viešbutį matėm, kad miestukas turi senamiestį, tačiau jau buvo sutemę, todėl vienintelė vakaro kultūrinė programa buvo apsipirkimas prekybos centre: alus ir viskas, kas reikalinga sumuštiniui sutepti. Pasidarėm romantišką vakarienę viešbučio kambaryje. Kitą rytą dar turėjome eurų, sunkiai uždirbtų ant Šveicarijos kalno, todėl galėjome sau leisti dar vieną naktį pasilikti viešbutyje. Tolimesnė ateitis žadėjo jaukią nakvynę po Austrijos dangumi. Nusprendėm, kad jei jau sušalę mirsim, tai galim paskutinę dieną bent dvasinio peno pasisemti. Išvažiavom į senamiestį. Feldkirch įkurtas 1200 m. Čia yra viskas, kas priklauso tokiam senam miestui: pilis, rotušė, turgaus aikštė, katedra, buvęs vienuolynas. Deja, miesto istorija daugiau ar mažiau siejama su Šveicarija. Čia ėjo pagrindiniai prekybos druska keliai su Chur miestu (CH), čia per abu pasaulinius karus buvo daugelio žmonių prieglobsčio vieta, paskutinis Austrijos miestas prieš pabėgant iš šalies į neutralią karo metais Šveicariją. Šiandien čia gyvena apie 25 tūkst. gyventojų ir kas žaviausia, kad ne visi „kam per 50” - mieste daug jaunų žmonių. Tiesa, Feldkirche gausu mokyklų, čia įsikūrusi visos šalies mastu žinoma muzikos akademija. Miestelėnai atsipalaidavę, niekur neskubantys, malonūs, paprasti ir svarbiausia nepamišę dėl tvarkos. 

Kalėdinis turgus Feldkirche

Mums atvažiavus, čia veikė kalėdinis turgus, kvepėjo karštu vynu ir dvokė lydytu sūriu. Kadangi šiai nakčiai pastogę dar turėjom, nusprendėm pasivaišinti karštu vynu, juk tik 2,50 € (o kitai nakvynei pinigų visvien neužteks). Skersai išilgai išmaišėm senamiestį per valandą (penkios gatvės to senamiesčio...). Kadangi aš kažkodėl mirtinai sušalau, kaip neturtingi bomžiukai leidom sau kavinėje kavos atsigerti (nakvynei juk vistiek neužteks...:)). Vakare pabandėm griebtis šiaudo ir ieškoti prieglobsčio „Hospitalityclub.org“. Paieškos baigėsi totalia nesėkme, tinklapis faktiškai miręs, aktyvių dalyvių, potencialiai galinčių priimti mus nakvynei neatsirado... Ateitis nusimatė šalta ir šlapia (sniegas juk nenuvalytas nuo šaligatvių:)). Iš idėjos Chris pasitikrino savo banko sąskaitą, o ten...pagaliau pervesta jo dar Berlyne uždirbta alga! O paskambinusi būsima šefė pranešė, kad jos viešbutyje esame laukiami 19 d. Tai reiškė, kad esame sąlyginai turtingi. Ta proga dar tą patį vakarą kalėdiniame turguje išgėrėm karšto vyno, prisipirkom visko, kas reikalinga sumuštiniui sutepti ir dar pavakarieniavom picerijoje (kurioje rūkoma!). Taip iš planuotos vienos nakvynės Feldkirche, čia likome keturioms naktims. Kad jau nenusimatė nakvynės po atviru dangumi, vėl leidome sau pasikultūrinti, šįkart iš tikro. Savo šviežiai pradėtą rinkti knygų kolekciją papildėm dar viena knyga – „Österreich“.

Vaizdas nuo pilies sienos, Feldkirch

Į Lichtenšteiną tik kavos išgerti

Gruodžio 18 d.

Idėja kilo iš niekur nieko, na, kad jau valkiojamės, tai galim dar koją į už kelių kilometrų esantį Lichtenšteiną įkelti. Tiesiog for fun, pasidairyti, kažką pamatyti. Lichtenšteino karalystė įspūdingo dydžio – 160 km² ploto (24 km ilgio, 12 km pločio). Čia gyvena 35 500 gyventojų. Ir...kaip ir viskas, daugiau čia nėra nieko...Šalies sostinė Vaduz – kelių gatvių miestelis, kuriame lankytinos vietos – ant kalno stūksanti pilis, meno muziejus, pašto ženklų muziejus ir St. Floriono bažnyčia. Skamba įspūdingai, ar ne? :) Šalies oficiali valiuta Šveicarijos frankai, tačiau visur mokėti galima ir eurais. Šalies santykiai su kaimynine Šveicarija matomai nuostabūs – šveicariška valiuta, Šveicarijos vėliavos ir net suvenyrai...Vargeli...Išlipus iš autobuso, mus pasitiko klaikus šaltis. Todėl nufotografavę pilį, pirmiausiai nuėjom gerti kavos. Išgėrę kavos pajudėjom...“namų“ link, nes čia tiesiog nebebuvo ką daugiau veikti. Ko gero vienintelis Lichtenšteiną puošiantis faktas – vieni geriausių atlyginimų visoje Europoje, ekonomikos lygis taip pat. Kadangi šalis labai gerai gyvena, tai atgal į Austriją leidom sau važiuoti „zuikiu“, nes pavyzdžiui mes labai blogai gyvenam :) Taigi, kultūrinė viešnagė Lichtinšteine virto tiesiog romantišku kavos atsigėrimu kitoje šalyje...O grįžę į Feldkirch sugebėjom pasiklysti kalnuose. Viešbučio link ėjom pėsčiomis, kadangi savaitgalį susisiekimas čia klaikus. Norėjom „nukirsti“ kampą, tai kaip jau kirtom... Užsiropštėm ant kalno, į užsnigtą mišką ir pusvalandį pėdinom priešinga kryptimi...Pagal saulę tai tamsoje nesusiorientuosi...:) Galiausiai metę kelią dėl takelio parsiradom į viešbutį.

Lichtinšteino sostinė Vaduz...

Pettneu – bankrutuojantis vaikų viešbutis.

Gruodžio 19 d.

Išaušo didžioji diena. Metėm visus valkiojimusis ir kaip rimti žmonės išvažiavom St. Antono am Arlberg link. Nuo čia tik 10 min atstumu įsikūręs nedidelis Pettneu slidinėjimo kaimelis. Čia ir mūsų vaikų viešbutis. Išlipus stotelėje prasidėjo didysis daiktų tįsimas kažkur aukštyn, viešbučio link, mat šis pasiekiamas ir pėsčiomis...(ir yra aukščiausiai bei atokiausiai nuo kaimo įsikūręs). Uždusę įveikėm kelis šimtus metrų, tada ant kelio sutikom dieduką ir vietinę moterį. Šie pasiteiravo, kur mes keliaujam. Besišnekučiuojant paaiškėjo du blogi dalykai: pirmasis – viešbutis pėsčiomis kaip ir pasiekiamas, bet su lagaminais – be šansų; antrasis – viešbutis, į kurį mes kopėm – ant bankroto ribos. Gerieji žmogeliai perspėjo mus iškart pasirašyti darbo sutartis ir saugotis, kad neapgautų ir išmokėtų algas. Manau, nesunku suprasti, kokiomis nuotaikomis mes pasiekėm naujuosius namus – jaukų mums išnuomotą kambariuką vienuose a la svečių namuose. Kas be galo nustebino – žmonių draugiškumas. Iš pirmo žvilgsnio austrai pasirodė žymiai normalesni nei mūsų taip mylimi šveicarai. Jei „Maschgenkamm“, iš kur pabėgom, neturėjom raktų nuo kambario, tai čia šeimininkė parūpino kavos aparatą bendram svečių kambaryje ir...kažkas kasdien tvarko mūsų kambarį! Taigi, mes čia...Ar ilgai, paaiškės artimiausiu laiku...

Vaizdas per dabartinio kambario langą (Pettneu a. A.)

Laukite tęsinio