Svajojantiems apie Šveicariją..

Viskas prasidėjo dar pernai gruodžio mėnesį, kai pirmą ir priešpaskutinį kartą atvykau į Šveicariją. Galvojau, kad išsirinkus vieną turtingiausių Europos šalių, tikrai neprašausiu. Bet jau kaip šoviau, tai visiškai pro šalį... Vargais negalais ištvėrus keturis mėnesius, dievagodamasi daugiau niekada gyvenime negrįžti, išsinešdinau iš čia neatsisukdama (visa istorija „Įkalinti Valyje“ įraše). Tačiau taip jau susiklostė aplinkybės, kad aš ir Chris (kuris ne ką mažiau dievagojosi) vėl atsidūrėm Šveicarijoje, t.y. davėm jai antrą šansą. Pastaroji juo taip ir nepasinaudojo... Taigi, istorija kartojasi – ranką prie širdies pridėjus sakau, kad niekada čia nebesugrįšiu... Visiems entuziastams, norintiems, planuojantiems ar besiruošiantiems šioje šalyje dirbti, siūlau dar kartą gerai apie tai pagalvoti. Mano asmeninė patirtis yra bloga, nebūtinai taip turi nutikti kiekvienam. Bet manau, kad keletas skeptiškų pastebėjimų vis dėl to būdingi visiems sezoniniams darbams Šveicarijoje. O ir pasiruošti pačiam blogiausiam nepakenks :) Taigi, apie viską šveicariškai tvarkingai iš pradžių.

Kodėl sezoninis darbas? Man tai pasirodė paprasčiausia galimybė, nes nereikia rūpintis gyvenamo ploto paiška. Didžioji dalis viešbučių, įsikūrusių slidinėjimo kurortuose, siūlo apgyvendinimo ir maitinimo galimybs, t.y. viskas jau būna įtraukta į darbo sutartį. Taigi, atkrenta vienas galvos skausmas. Susirasti sezoninį darbą užsieniečiams Šveicarijoje nėra sudėtinga, nes patys šveicarai nedirba slidinėjimo regionuose, ypač gastronomijos srityje, nes darbas išties sunkus, per visas šventes reikia dirbti, algos taip pat sąlyginai nedidelės. Todėl darbdaviai nesibaido užsieniečių. Žiemos sezonas paprastai prasideda gruodžio pradžioj – viduryje ir tęsiasi iki balandžio antros pusės. Vasaros sezonas įvairiai. Vieni viešbučiai, esantys slidinėjimo regionuose, vasarai užsidaro išvis, kiti – šiltąjį sezoną atidaro birželį ir uždaro spalį. Vasarai geriausia rinktis prie ežerų įsikūrusius viešbučius (šie žiemą paprastai nedirba). Taigi, drąsiausiems tai ko gero idealus variantas: dirbti žiemą slidinėjimo regione, tada porą mėnesių paatostogauti ir grįžti vasarai tęsti darbo iki spalio mėnesio, tada vėl atostogos iki gruodžio. Tačiau metai laiko Šveicarijoje...niekada tam nesiryžčiau.

Darbo paieška. Svarbiausia laiku pradėti ieškoti. Šveicarai labai nuobodūs ir jau vasarą renka komandą žiemos sezonui. Pirmą kartą darbo sutartį gavau dar rugsėjo mėnesį, nors darbas prasidėti turėjo tik gruodį. Šiaip darbo paieška vyksta pakankamai paprastai – internetu (tokiuose portaluose kaip www.hoteljob-schweiz.de, www.adsjob.com ir pan.). Arba tiesiog aklai, siųsti gyvenimo aprašymus į visus iš eilės slidinėjimo regionų viešbučius. Tą geriausia daryti per google.maps. Aš, kaip primiršus vokiečių kalbą, pirmiausia pradėjau nuo kambarinės darbo paieškų. Šiaip galima bandyti į „Allrounder/-in“ poziciją – bet čia gali būti dar blogiau nei kambarinės darbas. Kambarinės mažuose viešbučiuose paprastai pirmą dienos dalį tvarko kambarius, toliau seka darbas skalbykloje, lyginimas, taip pat visų bendrų patalpų (tualetų, restorano, registratūros, saunos ir t.t.) valymas. „Allrounder“ dirba viską iš eilės: nuo sniego kasimo (vaikinams) iki virtuvės grindų plovimo. Turint padavėjo/-os darbo patirties ir kalbant vokiškai (priklausomai nuo šalies regiono reikalaujama dar ir anglų, italų ar prancūzų kalbų) galima drąsiai bandyti kandidatuoti į šias pareigas. Įsidarbinti Šveicarijoje gali būti sunkiau pirmą kartą, antrą kartą jau įgijus darbo patirties šalyje – viskas daug lengviau. Kitas klausimas – pokalbis dėl darbo. Be abejo, darbdavys nori jus pamatyti, bet tai nėra būtina. Man darbinantis tiek pirmą, tiek antrą, tiek trečią kartą – jau Austrijoje, jokių, net telefoninių, pokalbių nereikėjo. Kaip bebūtų keista, šveicarai kažkiek supratingi – suvokia, kad trenktis iš Lietuvos 2000 km yra kiek toloka. Iš Berlyno į pokalbį dėl antro darbo taip pat neskridau. Dar prieš išvykstant gerai būtų turėti darbo sutartį; ją jau pasirašytą emailu atsiunčia darbdavys. O šiaip aš juokiausi, kad jei negali pasitikėti nuobodžiais šveicarais, tai kuom tuomet?

Sutarties formalumai ir atlyginimas. Pati dar neįsikirtau šveicariškų sutarčių formalumų, bet pabandysiu pateikti standartinės sezoninio darbo sutarties paaiškinimą. Darbo valandos sezoniniam darbe paprastai 42 – 45 val. per savaitę. Viršvalandžiai ir darbas švenčių dienomis apmokami daugiau ir išmokami tvarkingai BAIGUS darbą, t.y. paskutinio atsiskaitymo metu, baigus sezoną. Svarbu atkreipti dėmesį į darbo sutarties nutraukimo sąlygas. Paprastai bandomasis laikotarpis trunka 14 dienų, pranešimo apie išėjimą terminas 3 – 5 d. Pasibaigus bandomajam laikotarpiui apie išėjimą reikia pranešti prieš mėnesį. Šveicarai šventai laikosi sutarčių. Čia dar niekis sezoniniam darbe, normaliam darbe apie išėjimą reikia pranešti prieš, ji neklystu, 3 ar 4 mėnesius... Aktualiausia dalis – atlyginimas. Kadangi įsidarbinus buvau tik du kartus, tai per daug pavyzdžių pateikti nepavyks. Pirmą kartą, būdama kambarine, „į rankas“ gaudavau apie 1700 CHF, litais tuomet buvo netoli 4000. Visi šitie pinigai likdavo man, nes kambario nuoma ir maitinimas jau būdavo atskaičiuotas. Antrojo darbo sutartis pr klaidą dar mėtosi pas mane, tai pateiksiu išsamesnę jos analizę:)

Bruto atlyginimas: 3700 CH. Dabar įdomioji dalis – atskaitymai: AHV (socialinis draudimas Šveicarijoje) – 5,05%, darbo netekimo draudimas – 1%, profesijos išankstinis mokestis (jei darbo metu įvyksta trauma, dėl kurios nebeįmanoma toliau dirbti) – 7%, nedarbo metu įvykusios nelaimės draudimas – 1,88%, Krankengeldversicherung – 1,4%, Krankenpflegeversicherung – fiksuota suma 231,10 CHF, Quellensteuer – fiksuota suma 257,90 CHF, apyvendinimas ir maitimimas – 590 CHF. Taigi, iš 3700 CHF bruto atlyginimas sumažėjo iki 2156 CHF neto... Pareigose buvo įrašyta „Buffet/ Allrounder“, kas turėjo reikšti gėrimų išdavimą ir įvairius darbus, tokius kaip indų nurinkinėjimas ir pan. Tačiau per visas darbo dienas atlikau valytojos pareigas...

Į atskaitymus labai svarbu atkreipti dėmesį, jei planuojate bėgti kiek kojos neša iš Šveicarijos dar per bandomąjį laikotarpį. Man ir mano draugui, prieš pabėgant, šefas spėjo specialiai padaryti „Ski pasus“ (reikalingus pasiekti apačioje esančią civilizaciją), už kuriuos atskaitė apie 100 CHF ir užsieniečio pažymėjimus (privalomus Šveicarijoje kaip ne ES šalyje), už kuriuos nulupo dar po 200 CHF.

Darbas. Sunkus, smarkiai kontroliuojamas. Pasiryžus sezoniniam darbui svajoti apie laisvadienius per Šv. Kalėdas ar Naujuosius metus, nederėtų. Taip pat vasario 12 – 19 d. būna mokyklinės sporto atostogos, kada po trąsas pabyra tūkstančiai mažųjų slidininkų. O kas blogiausia, kad dirbti reikia iš tikro. Kiekviena minutė turi būti praleista dirbant – jokių stoviniavimų, ėjimų rūkyti, kavos gėrimų ar pan. Nebent slapta nuo darbdavio. Vėlavimai, išėjimai anksčiau – nėra net kalbos apie tai. Šveicarijoje bus paskaičiuota kiekviena darbo minutė ir už ją teisingai sumokėta. Taigi, dirbti tikrai reikia daug ir sunkiai. Didžiulis, netgi sakyčiau nesveikas, dėmesys skiriamas švarai. Nesvarbu, kokios bus jūsų pareigos (padavėja, virėjas, administratorė) vistiek reikės kasdien kažką valyti, plauti, blizginti. Didžiausios „blizgynės“ vyksta prieš atsidarant sezonui – tada nušveičiamas kiekvienas sienų ir grindų lopinėlis (vėlgi, jūsų pareigos nėra svarbu).

Darbdaviai. Tie, su kuriais man teko susidurti, yra pamišę dėl švaros ir kontrolės, ir šiaip trenkti. Dauguma nedidelių viešbučių – šeimos verslas, todėl paprastai čia sukiojasi daugiau ar mažiau šeimos narių. Paprastai pastarieji daro viską, bet labiausiai mėgsta kontroliuoti ir viską tikrinti. Tokių, kurių nedomintų švara, nerasta.

Apgyvendinimas ir maitinimas. Kambariai, ten kur man teko gyventi, buvo tikrai neblogi. Dušas/tualetas gali būti tiek bendras, tiek kambaryje. Labai skirtingai. Apgyvendinti galit būti tiek pačiam višbutyje personalui skirtuose kambariuose, tiek studijoje, atskirai nuo viešbučio ir t.t. Šiaip sąlygos neblogos. Maitinimas – paprastai du/ tris kartus per dieną. Pusryčiai gali būti, gali ir nebūti. Pietūs personalui patiekiami paprastai 10:30 – 11:00 val., nes vėliau jau svečių pietų metas, kada jums reikia dirbti. Vakarienė – 18 – 19 val. Šiaip, nors porcijos nebūdavo normuojamos, aš vistiek nusipirkdavau dar ką nors vakarui. Jei būsite apgyvendinti viešbutyje, gausite lapą ar du „namų taisyklių“. Nenustebkite, jei ten bus nurodyta, kiek kartų per dieną turite praustis...Bet kuriuo atveju, manau, kad geriau priimti darbdavio sąlygas dėl apgyvendinimo ir maitinimo. Man abu kartus per mėnesį nuo algos atskaitoma būdavo apie 600 CHF. Už tokią sumą Šveicarijoje be šansų pragyventi mėnesį savarankiškai.

Komanda. Kaip minėjau, šveicarai nesivargina dirbti sezoninių sunkių ir intensyvių darbų, todėl viešbučio personalas gali būti margiausias. Manau, visada sutiksit vokiečių. Taip pat nemažai portugalų važiuoja dirbti į Šveicariją. Kiek teko girdėti, pastarieji užsitarnavę darbščios tautos vardą, todėl gana noriai įdarbinami. Ten, kur man teko dirbti, kolegos buvo vokiečiai, portugalai, serbė, marokietis, čekė, ispanas, filipinietis, pietų afrikietis. Žodžiu, komanda internacionalinė. Beje, užsieniečiams mokama mažesnė alga: tiek dėl lojalumo Šveicarijai, tiek dėl didesnių atskaitymų.

Laisvalaikis. Mažai. Jei esate įkalintas kalno viršuje ir priklausomas nuo keltuvų – dar blogiau. Jei mėgstate slidinėti, gal ir gera idėja vykti į slidinėjimo kurortą. Kai kurie darbdaviai nuperka slidinėjimo pasus visam sezonui. Paprastas pavyzdys, mano draugas, virėjas, pernai be laisvadienių išdirbo 36 dienas, nes protingesni virėjai, pamatę, kur pateko, pabėgo neatsisukdami, o naujų priimta nebuvo...Mano, kaip kambarinės rekordas buvo tik varganos 16 dienų. Tiesa, aš spėjau šiek tiek pamatyti Šveicarijos (nes turėdavau po dvi laisvas dienas kartais). Jei planuojate pamatyti šalies bent truputį, nusipirkit Halbtax kortelę, su kuria visi traukinių bilietai už pusę kainos.

Mano trumpa reziumė būtų – vieninteliai darbo Šveicarijoje privalumai – laiku išmokama didelė, lyginant su Lietuva, alga. Jei dirbsit gerai ir turėsit neblogus santykius su darbdaviu, tikėtina, kad šis pasiūlys likti vasaros sezonui, ar sugrįžti pas jį žiemą. Spėju, kad jei tampate nuolatiniu darbuotoju, kasmet kyla ir alga.

Pabaigos žodis.

10 priežasčių nekelti kojos į Šveicariją:

1. Visų pirma, nėra jos kur tarp kalnų pastatyti...
2. Jei jau koja per klaidą čia įkelta, su savimi reikia turėti storą piniginę, nes Šveicarijoje brangu. Kas brangu? Viskas. Ar labai brangu? Labai.
3. Šalis netinkama nuotykių ieškojimui ar bomžavimui (žr. 3 punktą).
4. Automobilių eismas vyksta maždaug tokia tvarka: pėstysis horizonte pamato perėją – visos mašinos sustoja (nesvarbu, kad perėja vis dar tik horizonte). Spėju, kad nemažai šveicarų žūsta kitose šalyse būtent ant pėsčiųjų perėjų. Tačiau nereikia kaltinti kitų šalių vairuotojų, kurie nestoja, vien dėl to, kad pėsčiojo horizonte šmėstelėjo perėja.
5. Įvedus į Google „the best cities to live“, rezultatuose dažniausiai randama Ženeva, Ciurichas, Bernas – t.y. Didieji Šveicarijos miestai. Įvedus į Google „the most boring cities in the world“, randami tie patys rezultatai (paprastai forumuose).
6. Šalis šiek tiek mažesnė už Lietuvą, bet norint traukiniu nuvažiuoti 150 km gali prireikti trijų valandų.
7. Slidinėjimo kurortai, nors ir sutraukiantys tūkstančius slidininkų, ko gero patys brangiausi Europoje. Labai daug viešbučių pasiekiami tik keltuvais. Gražu, bet pavėlavus į paskutinį keltuvą, teks ieškoti naujos nakvynės vietos apačioje.
8. Nors šveicarai šiaip malonūs ir mandagūs (bei nuobodūs) žmonės, tačiau darbdavio šveicaro nelinkėčiau net savo priešui. Gal todėl, kad ten aukštai kalnuose oras retas ir smegenys nepilnai funkcionuoja.
9. Lietuviai turi nacionalinį sportą ir kartu religiją krepšinį, vokiečiai – futbolą, šveicarai – šveitimą. Tiesa, teko kažką girdėti, kad nemažai gerų snieglentininkų ar slidininkų yra būtent iš Šveicarijos... Tačiau, remdamasi asmenine patirtimi, drąsiai teigiu, kad šveicarai labiausiai mėgsta valyti, siurbti, plauti, blizginti (netgi tai, kas jau ir taip blizga).
10. Atlyginimai šalyje labai geri, atskaitymai nuo jų (ypač užsieniečiams dirbantiems slidinėjimo regionuose) – dar didesni.

Taigi, jei vis dėl to mano rašliavos neišgasdino (paskaitykit būtinai „Įkalinti Valyje“) ir noras važiuoti į Šveicariją nedingo, linkiu jums geležinės kantrybės ir sėkmės.

Dviejų valkatų istorija: nuo Vilniaus iki vaikų viešbučio...

2010 lapkričio 24 – gruodžio 19 d.

Ilgai aušus pagaliau išaušo diena, kai mes apsisprendėm! Užbėgant įvykiams už akių, turiu paminėti, kad sprendimas buvo laaabai klaidingas :) Taigi, mes apsisprendėme mesti darbus Berlyne (kuriuose dirbom mėnesį du) ir važiuoti į Šveicariją, į tą pačią šalį, į kurią dievagojomės niekada gyvenime daugiau kojos nekelti. Bet suviliojo alga...Išsiuntėm vieną kitą gyvenimo aprašymą ir abu gavom darbus restorane ant kalno: Chris kaip virėjas, aš kaip gėrimų pilstytoja. Prieš pasmerkiant save sunkiam (iš tikro) darbui kalnuose, nusprendėm dar pasidžiaugti gyvenimu, aplankyti mano mylimą Vilnių, sugerti alaus su pasiilgtais draugais ir pasirodyti pas mamą. Mojuodami Ryanair bilietais klaikiai ankstyvą lapkričio 24-osios rytą sėdom į lėktuvą.

"Greitukai“ Vilniuje.

Lapkričio 24 – 28 d.

Po valandos miego tingiai išsiropštėm iš lėktuvo tėvynėje, gaila, kad klaidingas oro uostas pasitaikė (t.y. Kaunas:)) Pora valandų kelionės ir pro autobuso langus pasimatė Vilniaus televizijos bokštas. Jei ne mintis, kad Vilnius šįkart tik „greitukas“, būtų reikėję kelnes nuo gręžti (pastaba - iš laimės, ne kitaip). Toliau viskas vyko maždaug taip: „greitukas“ per senamiestį, „greitukas“ su teta, „greitukas“ su draugais, vieno restorano pašnipinėjimas t.t. sumetimais, „greitukas“ pas mamą ir... skrydis atgal į Berlyną. Viskas, kas smagu, baigiasi greitai :(

Paskutinės dienos nemylimam Berlyne.

Lapkričio 28 – 30 d.

Jos buvo išties jaudinančios: miegam, pakuojam dėžes, išgeriam alaus, miegam, pakuojam dėžes. Atrodė, kad Chris turi nedaug daiktų, pasirodo blogai atrodė...Užkrovėm dalį kambario dėžėmis, susikrovėm lagaminus ir ... į kelią...Nors meile Berlynui netryškom nei vienas, kažkodėl išvykimo dieną iš džiaugsmo nešokinėjom. Kamavo bloga nuojauta, nuotaikos buvo rūškanos. Žinojom, kad save pasmerkiam šveicariškoms kančioms. Išlipę Baselio oro uoste, nusigavom į traukinių stotį ir už paskutinius pasiimtus pinigus nusipirkom bilietus į kraštą, vadinamą „Tannenbodenalp“ (eglių grindų Alpės...nu tik šveicarai taip sugalvoti gali). Du nelaimingiausi žmogeliai pasaulyje sėdėjo traukinyje ir artėjo dar vieno išbandymo link...

Supakuotas turtas

Maschgenkamm – košmaras „in the middle of nowhere“. Restoranas, kuriame turėjome dirbti, vadinosi „Maschgenkamm“. Žinojom, kad kalno viršūnė, t.y. paskutinis užkampis, pasiekiamas tik keltuvu, bet nežinojom, kad DVEJAIS! Keltuvų darbuotojai (visai kaip ir pernai kylant į „Alpina“ viešbutį) mįslingai linksėjo galvą ir visi kaip susitarę kartojo: „aa, į Maschgenkamm...“. Įdomu, ką tai galėjo reikšti. Mūsų veidai, kylant aukštyn, tįso kas minutę, o mes vis kilom ir kilom...Pagaliau (po pusvalandžio keltuve), ištysusiais iki belekiek veidais, pasiekėm kelionės tikslą, esantį 2020 m aukštyje. Aplinkui nebuvo NIEKO. Paskutinis keltuvas žemyn leidžiasi 16:15 val. Po to įsivyrauja kapų tyla ir ramybė. Peržengėm restorano slenkstį ir...Toliau viskas pateikiama chronologine tvarka.

Gruodžio 1 d. Atvykimas. Šefas palydėjo mus į mūsų kambarį, kuris „kolkas“ neturi rakto, t.y. nebus rakinamas...Peršliaužėm per restoraną, pasisveikinom su viena būsima kolege (kiti nekreipė į mus dėmesio). Pavakarieniavom. Pirmas įspūdis buvo gasdinantis ir nežadantis nieko gero.

Gruodžio 2 d. Pirma darbo diena. Išvkepianti šefės (šefo žmonos) kalba apie kažkokį santykį su gamta, meilę darbui ir pan. Tualeto šepečio įbrukimas į rankas užuot mygtukų spaudymas prie kavos aparato, ką bylojo mano darbo sutartis. Šluotos įbrukimas į rankas ir restorano išplovimas. Pirmas „susikandžiojimas“ su kolege – šefės dešiniaja ranka. Virėjo peilio iškeitimas į skudurą ir ventiliacinės sistemos išvalymas (darbo sutartyje lyg ir buvo parašyta „virėjas“).Pasigrožėjimas vakariene (dėl streso dingo apetitas). Atsigaivinimas „Maschgenkamm“ energetiniu gėrimu su pasibaigusiu galiojimo laiku (kaip restorano personalui). Suprantimas, kad čia gali būti darblogiau nei pirmą kartą Šveicarijoje. Miego metas – 21 val.

Gruodžio 3 d. Pirma naujo darbo paieškos diena. Chris laisvadienis, skirtas sutvarkyti darbui būtinus formalumus (sąskaitos Šveicarijos banke atidarymas, ski-pass`o pasidarymas ir t.t.). Žygis per du apačioje esančius kaimus ieškant naujo darbo (deja, nesėkmingas). Sandros darbo diena praėjo lygiai taip pat, kaip ir pirmoji, įskaitant penkis susibarimus su ta pačia kolege. Vakarienė ir į lovas (in the middle of nowhere nėra ką ir su kuo veikti).

Gruodžio 4 d. Eilinė darbo diena. Intensyvus darbadienis (su šluota ir „bliūdais“), su kavos aparato mygtuko spaudymu vis dar nieko bendro. Chris kaltė dėl viso pasaulio blogybių, nes virtuvėje ne viskas ėjosi kaip sviestu patepta (bet užtat ventiliacinė sistema išvalyta). „Susikandžiojimai“ su kolegomis. Pirmieji viršvalandžiai. Pasigrožėjimas vakariene ir miegot.

Gruodžio 5 d. Eilinė darbo diena. Pranešam, kad išeinam iš darbo. Šefo bandymai atkalbėti. Restorano šveitimas. Šlykščiausiais pasaulyje pripažinti Chris`o iškepti sausainiai (šiam pabandžius nedrąsiai prieštarauti recepto sudėties teisingumui vėl kilo barnis). Nugvelbti ir su pasigardžiavimu suvalgyti keli „šlykščiausi“ pasaulyje sausainiai. 20 val. - metas miegoti.

Gruodžio 6 d. Eilinė darbo diena. Raštiškas pranešimas apie išėjimą iš darbo. Nuo grindų iki lubų, įskaitant sienas, išblizginti tualetai (kas kitas tai padarys geriau nei mergaitė iš Rytų Europos). Chris skandalas dėl dviejų naujų rankšluotėlių, kurie buvo panaudoti. Šimtas susibarimų su kolegomis (net nebendraujant tai pavyko). Užtat švarūs ir tualetai ir ventiliacinė sistema.

Gruodžio 7 d. Paskutinė darbo diena. Nulis reakcijos į kolegas, šefus, aplinką, klientus. Ačiū dievui, šiek tiek nutirpo sniegas ir slidininkų ant kalno faktiškai nebuvo. Nenusakomas džiaugsmas pasibaigus darbo dienai. Lagaminų pakavimas ir į lovas.

Gruodžio 8 d. Pabėgimas. Pramiegojom pusryčius, pietų jau niekas mums nesiūlė, kolegos ne tik nebesisveikino, bet jau ir į mūsų pusę nebežiūrėjo. Kelias valandas ieškojom šefo, kad atsiskaityti. Kai pagaliau jis rado mums minutėlę, atlėkė į kambarį ir kaip pamišęs pradėjo ieškoti, kas dar neišvalyta, palikta netvarkinga. Susinervino, kai nerado prie ko prikibti. Atėjo įdomioji dalis – atsiskaitymas. Pamatę darbo a la išlotines paklaikom: iš mūsų paskaičiuoto tūkstančio frankų, per abu mus susidarė skurdi 336 CHF suma. Šefas buvo pakankamai greitas, padarė mums darbo leidimus, slidinėjimo pasus, specialiai, kad galėtų kuo daugiau nuo atlyginimo atskaičiuoti. Aš, kaip darbšti Rytų Europos moteris dar sugebėjau uždirbti 260 CHF, o Chris (kaip kiek pritingintis:)) tik – 76 CHF. Ir šitų varganų pinigėlių šefas nesiteikė mums išmokėti, pareiškė, kad padarys pavedimą. Taigi, tuščiomis (tiesa, prieš tai gavom šiokią tokią paramą iš Chris tėvo) ir iš principo su niekuo neatsisveikinę, šokom į keltuvą. Darbuotojas, prižiūrintis „gondolas“ sukrizeno: „tai jau bėgat?“. Pamažu tolom nuo košmaro kalno viršuje. Persėdant į kitą keltuvą, dar vienas darbuotojas, palinksėjęs galva, ištarė: „o ką aš jums sakiau...“. Pasirodo mūsų šefas čia savo „gerumu“ plačiai pagarsėjęs. Pasiekę kaimą apačioje sėdom į traukinį, vežantį į Chur miestą (didesnis miestukas netoliese mūsų kalno. Ilgesnėms kelionėms nenorėjom švaistyti frankų). Prasidėjo kelionė į nežinią :)

Vaizdas pakeliui žemyn

Išvados. Raktų nuo kambario per savaitę taip ir negavom. Su kolegom, išskyrus porą, net nepradėjom bendrauti. Man iš streso dingo apetitas. Gėrėm tik pasibaigusio galiojimo gėrimus. Jei šefai pastebėdavo, kad išmeti net mažiausią nesuvalgyto maisto gabalėlį, išbardavo. Aš, užuot dirbusi prie kavos aparatų ir dariusi gėrimus, viską valiau, šveičiau, ploviau ir blizginau. Chris visada likdavo kaltas, jei kas nors virtuvėj ką nors neteisingai padarydavo. Sutriko miegas: dėl klaikaus nuobodumo ir keistų kolegų nebūdavo ką vakarais veikti, tai užmigdavom paprastai iki 21 val, o žvalūs pabusdavom 7 val. Nebuvo interneto, kas užkirto visas naujo darbo paieškas ir ryšio palaikymo su pasauliu galimybes. Atsirado kažkokia nesveika švaros fobija – švarios patalpos pradėjo kelti pasibjaurėjimą. Pradėjom nekęsti Šveicarijos, kabinėtis prie visko, šaipytis, „sarkazuoti“. Padarėm išvadą, kad kai pirmą kartą, dar pavasarį, pabėgę iš viešbučio, sakėm, kad blogiau jau niekur būti negali, klydom. Šveicarija nėra ta šalis, kurioje mes pritaptume. Laikas bėgti kažkur kitur.

Chur – pirmas žingnis į civilizaciją.

Gruodžio 8 d.

Miestuką išsirinkom neatsitiktinai. Chur įsikūręs kelių į pagrindinius Šveicarijos slidinėjimo kurortus sankryžoje. Iš čia faktiškai ranka (t.y. sąlyginai pigiai) pasiekiama Arosa, Davos, Kloster, Lenzerheide, St. Moritz. Kadangi ant kalno, nuo kurio pabėgom, apie internetą tik pasvajoti buvo galima, tik išlipę iš traukinio pirmiausia susiradom interneto kavinę, joje „išgūglinom“ pigiausią viešbutį (tik 120 CHF, litais geriau neversiu)su nemokamu bevieliu internetu. Pakeliui į viešbutį mane ištiko antras laimės priepolis: Chur turi senamiestį!!! Tai seniausias Šveicarijos miestas. Atpėdinę į viešbutį, pirmiausia nutrenkėm kuprines į kampą, pasukom „routerio“ anteną mūsų kambario pusėn ir išėjom pasivaikščioti po senamiestį. Čia sutikom daug žmonių, matėm daug parduotuvių, dar daugiau kirpyklų, ant kiekvieno kampo po senovinį fontaną, gatvėse gausu mašinų, tramvajų! Sveika, civilizacija! Kadangi priešpaskutines kapeikas atidavėm už viešbučio kambarį, tai už paskutines nusipirkom duonos, sūrio, kumpio, šokolado ir, žinoma, alaus. Romantiškai vakarieniavom ir intensyviai dirbom – siuntinėjom CV į visus įmanomus, nepertoliausiai nuo Chur esančius viešbučius. Per vieną dieną spėjom atsižymėti maždaug 100 viešbučių. Kitą rytą dar radom kelias kapeikas, už kurias nusipirkom traukinio bilietus į Sev (mūsų draugo, normalaus šveicaro) miestą Buchs.

Chur , Šveicarija

Buchs – viešnagė viloj vilaitėj.

Gruodžio 9 – 15 d.

Traukinių stotyje mus pasitiko Sev su lentele „Timm/ Stoliarenokaite“ :) Supakavo mus į mašiną ir nuvežė į savo...vilą! Taip, būtent, vilą! Namas, kadaise buvęs viešbutis, šiandien priklauso šalimais stovinčiai bažnyčiai. Pusė vilos išnuomota, būtent čia laikinai gyvena Sev. Čia savaitėlei apsistojom ir mes. Vila šildoma viena krosnimi ir...visais įmanomais šildytuvais. Į namą yra du įėjimai, vienas kartais vien dėl įdomumo rakinamas, kitas – visada atviras. Na. jei Šveicarijoj ir kiltų kam nors mintis vogti, tai tikriausiai ne iš medinės senovinės vilos :). Nors Sev ir skundėsi, kad Buchs miręs miestas, mums, „kalniečiams“, gatvėmis (čia yra gatvių!) vaikščiojantys žmonės ir kelios parduotuvės, visvien dvelkė civilizacija. Tiesa, be staigmenų neapsėjome... „Migros“ prekybos centre, skersai išilgai išnaršę parduotuvę ir neradę alaus, paklausėm pardavėjo „sakykite, prašau, kur galima rasti alaus?“. Vyriškis rimtu veidu pradėjo aiškinti, kuriame skyriuje stovi nealkoholinis (!) alus...Nesuprato vargšas matyt, ko mes iš jo norim...Taip, toje parduotuvėje, kur galima rasti visko, kas valgoma, nėra alaus. Laimei, pakeliui į vilą, alaus visgi radom (deja, tik pradėjus gerti paaiškėjo, kad tas š.., kurį nusipirkom, galbūt kadanors turėjo tapti alumi, nes tokio šlykštumo „alaus“ gerti nelabai man teko. Ko norėti...Šveicarija...). Toliau su apsipirkinėjimais viskas vyko gana paprastai. Eidavom į Buchs „Maximą“ (šveicarų tarpe vadinamą Coop), pirštu vesdavom per kainas ir besdavom į pigiausią. Tokie buvo mūsų mitybos ypatumai Šveicarijoje. Ši šalis bomžavimui yra ypatingai netinkama. Vien tai, kad lauke nepamiegosi. Aišku, viloje, kurioje mes gyvenome, temperatūra buvo ne ką kitokia nei lauke. Todėl šildytuvas visu pajėgumu dirbo kiaurą parą. Pats miestas, nors ir turintis daugiau kaip 10 000 gyventojų, yra faktiškai miręs. Vakarais nesutiksi nei gyvos dvasios. Miesto centras – dvi gatvės. Centro pakraštyje stovi bažnyčia ir mūsų laikini namai – vila. Bažnyčia varpais skalambija, kas ketvirtį valandos, ir taip kiaurą parą...Religinis pamišimas ar senos tradicijos? Iš pradžių maniau, kad ko gero antrasis variantas, tačiau savaitgalį pamačius minias žmonių, traukiančių į visas mišias iš eilės, susimasčiau...Mašinų aikštelė prie vilos buvo užstatytą, šeštadienį po „bažnytinę“ namo pusę davėsi vaikai, dundėjo visas namas (gal todėl jo niekas ir nerakina?). Per savaitėlės viešnagę Sev viloj vilaitėj išsiuntėm dar apie 200 CV, o atsiliepė viso labo keli viešbučiai. Tinkamiausias pasirodė vaikų viešbutis (taip, vaikų...) St. Antone am Arlberg. Didžiausias, ir tikėtina, kad vienintelis privalumas, jog šis viešbutis yra ne Šveicarijoje, o Austrijoje. Bėda buvo ta, kad darbas turėjo prasidėti gruodžio 20 d., iki kurios dar buvo gera savaitė laiko... Nors šefė ir minėjo kažką, kad neva galim anksčiau atvykti, oficialaus kvietimo kaip nesulaukėm taip nesulaukėm. Todėl ir gyvenom viloje pas Sev, kol vieną dieną į Chriso sąskaitą įkrito kelios mūsų ant kalno uždirbtos kapeikos. Tada nusprendėm PAGALIAU palikti Šveicarijos žemę ir keliauti ieškoti „geresnio rytojaus“ Austrijoje. Stotelė po stotelės artėjom naujos mūsų darbovietės link. Kitas sustojimas jau Austrijoje – Feldkirch`e.

Darbo paieškos

Vila Vilaitė

Nacionaliniai šveicarų nuobodumai. Prieš, tikiuosi, visiems laikams paliekant Šveicariją, nepraleisiu progos pasarkazuoti ir pamėtyti akmenų į šios šalies daržą. Dar kartą pasikartosiu – normalioje parduotuvėje neradom alaus. Kas baisiausia, niekas dėl to nesiskundžia ir visvien ten apsipirkinėja! Kitas šveicarų ypatumas – pėsčiųjų perėjos. Anksčiau maniau, kad užtenka tik žvilgtelėti į baltas juosteles skersai gatvės, kad sustabdytum visą mašinų eismą. Pasirodo klydau...Nereikia, net žvilgtelėti, mašinos stoja jei pėsčiojo tolimam horizonte matoma perėja. Vienu metu net atrodė, kad vairuotojai, pamatę mergaitę su foto aparatu (t.y. mane) imdavo po nosimi murmėti „fotografuok, o tada jau aš važiuosiu, kad tau kadro nesugadinčiau savo mašina“ :) Apie pamišimą dėl tvarkos jau minėjau vienoje iš savo rašliavų, taip pat skiltyje „Košmaras in the middle of nowhere“. Traukiniui riedant paskutinius kilometrus per Šveicarijos žemę, priglaudžiau savo rankytę prie lango ir mojavau šiai šaliai..mojavau iš visos širdies...mojavau vienu vieninteliu viduriniu pirštu.

Paskutinės minutės Šveicarijoje. YEEEE!!!

Feldkirch – mūsų mažos atostogos.

Gruodžio 15 – 19 d.

Išslipus iš traukinio mūsų kojos pagaliau palietė NE Šveicarijos žemę. Galų gale palikom tą nesvajonių šalį. Nesvarbu, kad buvome visiškai Šveicarijos pasienyje, vakariausiam Austrijos mieste, viskas čia atrodė gražiau ir geriau. Visų pirma mažiau to nesveiko pedantiškumo. Šaligatviai buvo padengti patižusio sniego sluoksniu ir niekas nesiskubino jų valyti. Užsukom į vieno viešbučio registratūrą – barą, o ten rūkoma! Mašinos, pėsčiajam horizonte pamačius perėją, nepuola iškart stabdyti, o palaukia, kol pėstysis bent jau prisiartins prie perėjos. Į internete nusižiūrėtą viešbutį iš pradžių galvojom eiti pėsčiomis, bet pamatę, kad tai gali kiek užtrukti (pasak googlemaps`o – apie valandą) sėdom į autobusą ir netgi nusipirkom bilietėlį (pirmą ir paskutinį kartą Feldkirche). Viešbutyje mus pasitiko rūkalų kvapas, restoranas ir baras, kuriuose rūkoma, bei peleninė kambaryje ant stalo. Jei ne sniegas (patižęs ir nenuvalytas nuo šaligatvių) būtume akimirkai susimastę, ar mes tikrai Austrijoje, kur galioja tokie pat nuobodūs įstatymai kaip visoje Europos Sąjungoje. Prieš važiuojant į viešbutį matėm, kad miestukas turi senamiestį, tačiau jau buvo sutemę, todėl vienintelė vakaro kultūrinė programa buvo apsipirkimas prekybos centre: alus ir viskas, kas reikalinga sumuštiniui sutepti. Pasidarėm romantišką vakarienę viešbučio kambaryje. Kitą rytą dar turėjome eurų, sunkiai uždirbtų ant Šveicarijos kalno, todėl galėjome sau leisti dar vieną naktį pasilikti viešbutyje. Tolimesnė ateitis žadėjo jaukią nakvynę po Austrijos dangumi. Nusprendėm, kad jei jau sušalę mirsim, tai galim paskutinę dieną bent dvasinio peno pasisemti. Išvažiavom į senamiestį. Feldkirch įkurtas 1200 m. Čia yra viskas, kas priklauso tokiam senam miestui: pilis, rotušė, turgaus aikštė, katedra, buvęs vienuolynas. Deja, miesto istorija daugiau ar mažiau siejama su Šveicarija. Čia ėjo pagrindiniai prekybos druska keliai su Chur miestu (CH), čia per abu pasaulinius karus buvo daugelio žmonių prieglobsčio vieta, paskutinis Austrijos miestas prieš pabėgant iš šalies į neutralią karo metais Šveicariją. Šiandien čia gyvena apie 25 tūkst. gyventojų ir kas žaviausia, kad ne visi „kam per 50” - mieste daug jaunų žmonių. Tiesa, Feldkirche gausu mokyklų, čia įsikūrusi visos šalies mastu žinoma muzikos akademija. Miestelėnai atsipalaidavę, niekur neskubantys, malonūs, paprasti ir svarbiausia nepamišę dėl tvarkos. 

Kalėdinis turgus Feldkirche

Mums atvažiavus, čia veikė kalėdinis turgus, kvepėjo karštu vynu ir dvokė lydytu sūriu. Kadangi šiai nakčiai pastogę dar turėjom, nusprendėm pasivaišinti karštu vynu, juk tik 2,50 € (o kitai nakvynei pinigų visvien neužteks). Skersai išilgai išmaišėm senamiestį per valandą (penkios gatvės to senamiesčio...). Kadangi aš kažkodėl mirtinai sušalau, kaip neturtingi bomžiukai leidom sau kavinėje kavos atsigerti (nakvynei juk vistiek neužteks...:)). Vakare pabandėm griebtis šiaudo ir ieškoti prieglobsčio „Hospitalityclub.org“. Paieškos baigėsi totalia nesėkme, tinklapis faktiškai miręs, aktyvių dalyvių, potencialiai galinčių priimti mus nakvynei neatsirado... Ateitis nusimatė šalta ir šlapia (sniegas juk nenuvalytas nuo šaligatvių:)). Iš idėjos Chris pasitikrino savo banko sąskaitą, o ten...pagaliau pervesta jo dar Berlyne uždirbta alga! O paskambinusi būsima šefė pranešė, kad jos viešbutyje esame laukiami 19 d. Tai reiškė, kad esame sąlyginai turtingi. Ta proga dar tą patį vakarą kalėdiniame turguje išgėrėm karšto vyno, prisipirkom visko, kas reikalinga sumuštiniui sutepti ir dar pavakarieniavom picerijoje (kurioje rūkoma!). Taip iš planuotos vienos nakvynės Feldkirche, čia likome keturioms naktims. Kad jau nenusimatė nakvynės po atviru dangumi, vėl leidome sau pasikultūrinti, šįkart iš tikro. Savo šviežiai pradėtą rinkti knygų kolekciją papildėm dar viena knyga – „Österreich“.

Vaizdas nuo pilies sienos, Feldkirch

Į Lichtenšteiną tik kavos išgerti

Gruodžio 18 d.

Idėja kilo iš niekur nieko, na, kad jau valkiojamės, tai galim dar koją į už kelių kilometrų esantį Lichtenšteiną įkelti. Tiesiog for fun, pasidairyti, kažką pamatyti. Lichtenšteino karalystė įspūdingo dydžio – 160 km² ploto (24 km ilgio, 12 km pločio). Čia gyvena 35 500 gyventojų. Ir...kaip ir viskas, daugiau čia nėra nieko...Šalies sostinė Vaduz – kelių gatvių miestelis, kuriame lankytinos vietos – ant kalno stūksanti pilis, meno muziejus, pašto ženklų muziejus ir St. Floriono bažnyčia. Skamba įspūdingai, ar ne? :) Šalies oficiali valiuta Šveicarijos frankai, tačiau visur mokėti galima ir eurais. Šalies santykiai su kaimynine Šveicarija matomai nuostabūs – šveicariška valiuta, Šveicarijos vėliavos ir net suvenyrai...Vargeli...Išlipus iš autobuso, mus pasitiko klaikus šaltis. Todėl nufotografavę pilį, pirmiausiai nuėjom gerti kavos. Išgėrę kavos pajudėjom...“namų“ link, nes čia tiesiog nebebuvo ką daugiau veikti. Ko gero vienintelis Lichtenšteiną puošiantis faktas – vieni geriausių atlyginimų visoje Europoje, ekonomikos lygis taip pat. Kadangi šalis labai gerai gyvena, tai atgal į Austriją leidom sau važiuoti „zuikiu“, nes pavyzdžiui mes labai blogai gyvenam :) Taigi, kultūrinė viešnagė Lichtinšteine virto tiesiog romantišku kavos atsigėrimu kitoje šalyje...O grįžę į Feldkirch sugebėjom pasiklysti kalnuose. Viešbučio link ėjom pėsčiomis, kadangi savaitgalį susisiekimas čia klaikus. Norėjom „nukirsti“ kampą, tai kaip jau kirtom... Užsiropštėm ant kalno, į užsnigtą mišką ir pusvalandį pėdinom priešinga kryptimi...Pagal saulę tai tamsoje nesusiorientuosi...:) Galiausiai metę kelią dėl takelio parsiradom į viešbutį.

Lichtinšteino sostinė Vaduz...

Pettneu – bankrutuojantis vaikų viešbutis.

Gruodžio 19 d.

Išaušo didžioji diena. Metėm visus valkiojimusis ir kaip rimti žmonės išvažiavom St. Antono am Arlberg link. Nuo čia tik 10 min atstumu įsikūręs nedidelis Pettneu slidinėjimo kaimelis. Čia ir mūsų vaikų viešbutis. Išlipus stotelėje prasidėjo didysis daiktų tįsimas kažkur aukštyn, viešbučio link, mat šis pasiekiamas ir pėsčiomis...(ir yra aukščiausiai bei atokiausiai nuo kaimo įsikūręs). Uždusę įveikėm kelis šimtus metrų, tada ant kelio sutikom dieduką ir vietinę moterį. Šie pasiteiravo, kur mes keliaujam. Besišnekučiuojant paaiškėjo du blogi dalykai: pirmasis – viešbutis pėsčiomis kaip ir pasiekiamas, bet su lagaminais – be šansų; antrasis – viešbutis, į kurį mes kopėm – ant bankroto ribos. Gerieji žmogeliai perspėjo mus iškart pasirašyti darbo sutartis ir saugotis, kad neapgautų ir išmokėtų algas. Manau, nesunku suprasti, kokiomis nuotaikomis mes pasiekėm naujuosius namus – jaukų mums išnuomotą kambariuką vienuose a la svečių namuose. Kas be galo nustebino – žmonių draugiškumas. Iš pirmo žvilgsnio austrai pasirodė žymiai normalesni nei mūsų taip mylimi šveicarai. Jei „Maschgenkamm“, iš kur pabėgom, neturėjom raktų nuo kambario, tai čia šeimininkė parūpino kavos aparatą bendram svečių kambaryje ir...kažkas kasdien tvarko mūsų kambarį! Taigi, mes čia...Ar ilgai, paaiškės artimiausiu laiku...

Vaizdas per dabartinio kambario langą (Pettneu a. A.)

Laukite tęsinio

Ką lietuvaičiai Berlyne veikė

Čirrr. 4 val. nuskambėjęs žadintuvas priminė apie ilgai lauktą dieną: šiandien atvaro draugai!!! Tik buvo kiek sarkastiška, kad mes su Chris iš namų išvažiuoti turėjome anksčiau nei Kauno oro uoste pakilo lėktuvas į Berlyną...Sėkmingai (per 1:45 val) nusigavę į Schönefeldą pasitikom Ievą, Evaldą, Julių ir Krepuką. Prasidėjo lietuvaičių žygis po Berlyną.

Kultūrinis turas ir laisvo elgesio mergaičių paieškos. Pirmas dvi dienas bandėm intensyviai pakultūrinti draugus lietuvaičius. Sekėsi vidutiniškai. Brandenburgo vartai, kaip ir priklauso, buvo startas. Tada turistų numintais takais iki Aleksandro aikštės, pakelui sugriūvant romantiškom, linksmom ir pošlom nuotraukom prie Berlyno Katedros. 

Tradicinė eilė prie Reichtag`o

Atsigaivinimas alumi ir „Bratwurst`u“ (keptos tradicinės vokiškos dešrelės, sukišamos į „bulką“). Toliau mikliosios kojytės dar sugebėjo nutrepsėti iki Berlyno sienos likučių „East Side Galerie“, kur visa siena apipaišyta įvairiausiais teminiais piešiniais. Kadangi ilgiausiai miegoję buvom mes su Chris, t.y. lygiai dvi valandas, visi anksti iškritom į savo lovas ir ant čiužinių (kuriuos kai kurie kėlėsi naktį iš naujo prisipūsti).

Kitos dienos kultūrinę programą sudarė viešnagė Reichtage, pasilakstymas ir pasišokinėjimas po žydų memorialą, alaus gėrimas „Haus 100 Biere” (šimto alų namuose). Tada kažkas iš kažkur ištraukė, kad muziejų lankymas po 18 val. nemokamas. Ta proga bedėm pirštu į didžiausią Berlyno muziejų kompleksą „Museum Insel“ (muziejų salą). Tačiau čia gavę nemokamą bilietą vos ištvėrėm viename iš muziejų. 

Kaip Tomas kultūrinosi...

...

Po jo prasidėjo vakarinė programa, susilaukusi didžiausio susidomėjimo ir ovacijų , t.y. viešnagė laisvo elgesio mergaičių gatvėje (Oranienburger Strasse) arba gėjų parke (Tiergarten). Taigi, temstant patraukėm Oranienburger gatvės link. Kadangi dar buvo kiek ankstoka „darbuotojoms“ pasirodyti gatvėje, mes klektelėjom prie stalo vienam kabake išgerti alaus. Čia Chris`ą (!) ištiko kultūrinis šokas: negana, kad aplink penki žmogeliai tauškė lietuviškai, atėjusi padavėja užkalbino mus lietuviškai ir dar gimtąja kalba pačiaukšti pakvietė irgi čia dirbančią sesę...Iš sesučių susilaukėm komplimento, kad esam visai nepanašūs į lietuvaičius. Savo ruožtu mes likom patenkinti Berlyne pasiklausę  šiaulietiškos kalbos...Toliau sekė didysis žygis pirmyn ir atgal Oranienburgo gatve, dairantis mergaičių. Kaip taisyklė, visos išėjo „darbuotis“ kiek po 21 val. Tomas pabandė atlikti tyrimą, lakstydamas po gatvę vapėti „labas, mergaite“. Į galvą vaikinas negavo, reiškia lietuvaičių nesutiko...

Kaip mes nuo namo su šniūru šokom. Kultūrininę programą nusprendėm paįvairinti viena pramogėle. O viskas prasidėjo nuo Juliaus ir akcijos. Einant į „Park Inn“ viešbutį (namas, nuo kurio šoksim) pasitiko stendas, skelbiantis, kad šuolis kainuoja nebe 99 eurus, bet tik 79! Tai buvo pirmas įvykis, sunervavęs mus. Toliau, kas pribaigė galutinai, galima šokti dviems už vieno kainą (ir su skirtingais šniūrais, ne ant vieno kabina)!!! Taigi, kvyksėdami nulėkėm ruoštis „šuoliui“, įvardintui kaip base flying. 

Štai taip atrodo žmonės, nušokę nuo namo :)

Pirmas žemyn nulėkė Julius, toliau Ieva, tada aš ir galiausiai Chris. Ar buvo baisu? Nebuvo. Ar buvo užtektinai adrenalino? Ne. Ar galima palyginti su parašiutizmu? Negalima. Bet reziumė vistiek laaaabai teigiama ir gerų emocijų bent tai dienai pakako. Statistika būtų tokia: 125 m aukštis, laisvo kritimo (ar skridimo?) apie 8 sekundes. Taip pat pasigrožėjimas Berlynu iš aukštai. „Šuolis“, pagerbiant visas tradicijas, vainikuojamas alaus gėrimu Aleksandro aikštėje.  

Tas brangusis Ievos alus...

Pirmoji vonia

Vonių turas. Ne, su švara ar prausimusi tai ne itin susiję. Nors vonios kambarys buvo nukabinėtas rankšluoščiais ir vieni kitus keikėm, kad per ilgai prausykloje kuičiamės, vonių turas pasakoja apie tai, kaip mes visur bandėm rasti vonių, į jas įlipti ir nusifotografuoti. Pirmasis fotosesinis bandymas vyko „Muziejų saloje“ prie Naujojo muziejaus. Įėjimą vainikavo vonia, tokia didelė, kad į ją laisvai sutilptų penki (ar net daugiau) žmogeliai. Tai mes ir sutilpom...

Antra vonia

Antrą vonią atradom Potsdame, Sanssousi parke. Po visą parką šmirinėjo gausybė turistų. Kadangi aš per daug nemyliu iščiustintų, išpopintų parkų bei rūmų, tai aš fotografau fontanus dangaus fone, antytes ir...kitus turistus, kurie įnirtingai fotografavo rūmus. Ir galiausiai paskutinį vakarą visi susipakavom į mūsų vonią :)

Viešnagės reziumė iš šeimininkų pusės. Svečiai nenusibodo, valgė viską, ką gamino Chris. Skuto bulves, tvarkė namus, dėjo indus į indaplovę, taisė kompus, pūtė čiužinius, čiauškė, gėrė alų, leidosi kultūrinami ir vedami iš kelio. Vogė bokalus, vaikščiojo per lietų (ir nesiskundė!), nusėdėjo visus Aleksplatz laiptus, numindžiojo vieno namo stogą, nutąsė šniūrus, nutiestus nuo namo stogo. Atvežė lietuviško alaus, bokalų ir maikių! Pakėlė nuotaikas ir padovanojo energijos. Gal net priimtume tokius svečius antrą kartą :P

O čia šiaip keletas foto iš linksmybių...

Hihihi

Šoook

"Nekenčiu jūsų" :) Evaldys paliktas vienas ant stogo

Iš neturtingų parašiutininkų dienoraščio

Nežinau, ar čia pasąmonė taip užprogramuota, ar „dangaus šauksmas“ pasireiškė, bet išvažiavę į miestą vienokiais tikslais, atsidūrėm buvusiame Tempelhofo oro uoste...

Tempelhofo oro uosto laukas

Truputis istorijos. Tempelhofo oro uostas pavadinimą gavo nuo kadaise čia stovėjusios tamplierių riterių pilies. Čia 1909 m. su savo aeroplanu minutę laiko virš lauko skraidė aviacijos pradininkai garsieji broliai Raitai (mes, parašiutininkai, jiems labai dėkingi). Tai pirmasis oro uostas visame pasaulyje, oficialiai atidarytas 1926 m. spalio 8 d. Kitais metais čia jau buvo pastatytas pirmasis terminalas, taip pat iki čia nutiesta metro linija. Vėliau buvo parengtas naujas oro uosto statybos projektas (architektas Ernstas Sagebielis), kuriuo labai susidomėjo Adolfas Hitleris. Jis planavo perstatyti visą Berlyną, t.y. pastatyti naują galingą miestą „Germania“, kuris taptų viso „pasaulio sostinė“. Tempelhofo oro uostas turėjo būti naujojo miesto simboliu. Hitleris reikalavo įspūdingos architektūros statinio. Taigi, per kelis metus čia iškilo didžiausias Europoje ir antras pagal dydį pastatas pasaulyje (po Pentagono).

Oro uosto terminalo plotas 284 tūkst.kv.m. Sovietų armijai užėmus Tempelhofą 1945 m., buvo duotas įsakymas susprogdinti šį gigantišką statinį. Įstatymui nepakluso ir nusišovė pulkininkas Rudolfas Betgeris. Tačiau kaip bebūtų neteisinga, graudu ir sarkastiška, išvengęs susprogdinimo ir išgyvenęs II Pasaulinį karą, Tempelhofo oro uostas 2008 m. spalio 31 d. buvo uždarytas dėl lėšų trūkumo. Berlynas apsiribojo dviem oro uostais: Tegeliu ir Schönefeldu. Tiesa, šiandien Tempelhofas naudojamas įvairiems renginiams, lėktuvų mugėms. Į čia parskrido Vokietijos futbolo rinktinė po 2010 m. čempionato.

Oro uosto uždarymo išvakarėse iš čia išskrido visi lėktuvai, išskyrus tris, kurie negalėjo pakilti dėl oro sąlygų. Čia jie tebestovi ir dabar.

Plagijuoju Bono "Beautiful day" videoklipą

Guliu ant pakilimo tako :)

Iš tikro, tai buvo pirmas kartas, kai aš stovėjau, šokinėjau, sėdėjau, klūpėjau, gulėjau ant pakilimo tako (neskaitant nusileidimų Kyviškėse faktiškai po Antonu). Dabar oro uosto laukas atviras visiems dviratininkas, riedutininkams, bėgikams. Čia atvažiuoja „kaituotojai“, liaudis renkasi kepti dešrelių. Tiesą sakant, pirma mintis kai pamačiau, kad oro uosto laukas atviras visiems, buvo - "ei, kodėl čia neįrengta Dropzona???". Nežinau, čia dar vienas sutapimas ar ne, bet visame Berlyne buvo tvankus drėgnas oras, traukte traukė prie žemės, buvo sunku net iš vietos pasijudinti, o čia, Tempelhofo plikame lauke, be mažiausio pavėsio, grįžo ir energija, ir jėgos...Oro uostai daro stebuklus

Luftbrücke – oro tiltas. Berlyną padalinus į keturis sektorius, Tempelhofas atiteko JAV. Sovietų sąjungai paskelbus rytų Berlyno blokadą, vakarų Berlynas liko izoliuotas nuo pasaulio, t.y. SSRS okupuotų zonų apsuptyje. Taigi, 1948 – 1949 m. Tempelhofo oro uostas tapo svarbiausiu tašku vakarų Berlyne. Čia leisdavosi amerikiečių ir britų lėktuvai, gabenę gyventojams visus būtiniausius dalykus – maisto produktus, rūbus, kurą. Šios operacijos buvo vadinamos „oro tiltu“.

Luftbrücke paminklas

Pramogos ir kasdieninio gyvenimo praskaidrinimo dėlei, vienas amerikiečių pilotas skrisdamas mėtė vaikams iš lėktuvo saldainius, kurie buvo pritvirtinti prie mažų „parašiutukų“ – t.y. nosinaičių. Todėl lėktuvas Douglas C–54 Skymaster buvo pramintas „Rosinenbomber“ (razinų bombonešis, amerikietiška versija – candy bomber). Toks lėktuvas vis dar stovi šalimais oro uosto pastatų. „Oro tilto“ operacijos metu žuvo 31 amerikiečių ir 39 britų lakūnai. Jiems atminti priešais Tempelhofo oro uostą pastatytas paminklas, savo išvaizda primenantis tilto pradžią.

Legendinis "Rosinenbomber"

Pagulėjus ant pakilimo tako, pabandžius lipti per tvorą prie lėktuvų, pavėpsojus į dangų, oi t.y. į „oro tilto“ paminklą, viešnagę Tempelhofe užbaigiau aviacijos dalykėlių parduotuvės vitrinos apseiliojimu. Tai taip ir gyvena tie vargšai parašiutininkai, kuriems šiuometinės gyvenimo aplinkybės ir naujų idėjų realizavimas nepalieka kapeikų nei vienam kukliam išdribimui iš lėktuvo...

(Nušniurkščioja į tolį...)

Dangus pakeliui namo...