Iš AFF dienoraščio

Me, pirmą kartą besileidžianti iš dangaus

Nuo ko viskas prasidėjo tą lemtingą 2008 metų vasarą...

Birželio 7 d.

Pirmas šuolis parašiutu. Aš „statikė“ (Static line). Drąsi „statikė“. Mėnesį laiko skraidau padebesiais (ir kaltinu draugę, kuri pakvietė mane kartu keliauti į Dropzoną).

Po parašiutu guliu aš :)

Liepos 13 d.

Aš ir vėl „statikė“. Daugiau nebegaliu. Man reikia dangaus! Man reikia šuolio! Atsiranda dar toks pat trenktas pažįstamas. Mums reikia AFF`o!!! Dvi savaites atakuojam aerodromą emailais ir skambučiais iš serijos „duokit mums AFF instruktorių“.

Liepos 26 d.

Kadangi šeštadienį man nepavyksta iššokti tandemu, o registraciją vykdo Jonukas (tada dar nežinojau, kas tas Jonukas, tai jis buvo „tas berniukas, kur prie kompo“), aš jam elegantiškai išreiškiu visą nepasitenkinimą, pareikšdama, kad jis stabdo mano AFF`o pradžią ir kad šiaip yra kaltas dėl visų pasaulio blogybių. Jis prižada man kitą dieną paskambinti.

Liepos 27 d.

Kadangi niekada nepasižymėjau kantrybės pertekliumi, iš pat ryto paskambinu į aerodromą. Atsiliepia kažkoks malonus berniukas, su kuriuo ir aš maloniai kalbu. Nupasakoju jam visą situaciją, kad jau antra savaitė bandau iššokti tandemu, kad noriu eiti AFF`ą ir t.t. Berniukas prižada paskambinti likus 2 val. iki mano šuolio. Tada aš atpažįstu „berniuko, kur prie ko kompo“ balsą. Dar kartą išreiškiu jam savo nepasitenkinimą ir atsisveikinu. Bet jis paskambina! Šoku į mašiną ir greitai atsiduriu Kyviškėse. Man pristato instruktorių Dalių Gaiką, su kuriuo aš šoksiu tandemu. O aš drąsioji būsima AFF`o studentė dar paklausiau, ar mes apsiversim šokdami. Instruktorius pasakė, kad jei noriu – galėsim. Aš aišku pareiškiau, kad noriu. Ir štai mes sėdim lėktuve. Pirma mano klaida buvo lipti į šitą lėktuvą, pilną trenktų parašiutininkų, antroji – prašyti, kad apsiverstume. Bet sakyti, kad persigalvojau, kad nereikia man jokių vartymųsi, buvo gėda. Šokam kraštiniai. Prieinam prie durų... Ir mes krentam!!! Koks tai jausmas? Manau geriausiai tiktų žodžiai „nerealus“, „nenusakomas“, „fantastiškas“...Ką masčiau laisvame kritime (jei masčiau iš viso) neprisimenu, tik nusileidus ant žemės, jau kaip „įsistačiau“ šypseną, tai su ja pravaikčiojau iki pirmojo mano AFF`o šuolio. Nuo tos dienos „skraidžiau padebesiais“ visą likusią nykią darbo savaitę. Po šuolio man ir mano naujam pažįstamam Juliui, tap pat būsimam AFF`ininkui, pristatė Justą, tą instruktorių, kuris turės iš mūsų padaryti parašiutininkus.

Liepos 28 d.

Pirmadienis. Skraidau padebesiais. Darbų „dafiga“, darbai palauks. Po darbo iškart lekiu į Kyviškes, klausyti instruktažo, reikalingo pradedant AFF`ą. Pasirodo ne visi pirmadieniai nykūs.

Rugpjūčio 2 d.

AFF`o startas. Pirmas šuolis su dviem instruktoriais, iš kurių antrasis...“tas berniukas, kur prie kompo“ – t.y. Jonukas (tas pats kurį aš elegantiškai išbariau praeitą savaitgalį). O vargeli. Ką dabar daryti? Tada netikėtai patapau mieliausia ir draugiškiausia mergaite pasaulyje. Pakalbinau Jonuką, nedrąsiai prisipažindama, kad praeitą savaitgalį aš smarkiai persistrengiau ir t.t (juk nenorėjau, kad jis mane paleistų laisvame kritime!). Išpuošta švino diržais ir racija įsiropščiu į lėktuvą. Kadangi Justo dar nebuvau spėjus iškeikti, tai nedrąsiai ir meiliai žvilgčioju į Jonuką. Atrodo, jis nesupyko ir mes gerai prakritom (turbūt tiksliau, jie puikiai prakrito ir mane išlaikė stabilioje padėtyje).

Rugpjūčio 3 d.

Šuolis su dviem AFF instruktoriais. Per antrąjį šuolį antrasis instruktorius (šįkart Raimundas) mane jau paleidžia ir krenta šalia filmuodamas mano „pasirodymą“, kurio metu aš pamirštu, ką turiu daryti. Nusileidus peržiurim mano šuolį. Justas man rodo ženklus „OK, daryk užduotį“, o aš jį boikotuoju ir visai ne todėl, kad niekaip negaliu prisiminti, ką turiu daryti... Kai atmintis grįžta, padarau šiokį tokį kreivoką posūkį ir metu medūzą.

Mano instruktorius Justukas

Rugpjūčio 10 d.

Šuolis tik su Justu. Gaunu antrą švino diržą, vietoj antro AFF instruktoriaus. Pasipuošusi dviem švino diržais ir racija įsiropščiu į lėktuvą. Kraštinis šuolis saulėlydžio metu. Nuostabu!

Rugpjūčio 15 d.

Pirmas šuolis be racijos! Išdidžiai einu į lėktuvą. Šuolis vykęs, nusileidimas tvarkingas. Antras šuolis vakare, kraštinis pakilimas. Pakyla striprus vėjas. Ta proga gaunu raciją. Baisiausiai įsižeidus einu į lėktuvą. Jonukas važiuoja manęs nuleidinėti. Iššokam neaišku kur, išssiskleidus nematau aerodromo. Per raciją girdžiu Jonuko balsą „skrisk link geltono autobusiuko“. Nematau jokio autobusiuko ir jokio aerodromo, ką gi – skrendu belekur. Girdžiu griežtesnį Jonuko balsą, liepiantį apsisukti ir skristi link autobusiuko (to paties, kurio vis dar nematau). Paskutiniai Jonuko ištarti žodžiai „susirask saugią nusileidimo aikštelę ir leiskis pati“. Balsas kažkodėl truputį išsigandęs... Leidžiuos į kažkokią pievą, kaip visada ant užpakalio. Atsiplėšiu nuo žemės ir matau ateinančius susirūpinusius vietinius...Jokio gudraus pasiteisinimo nesugalvoju, tai apkaltinu vėją, kad nunešė mane tolyn nuo aerodromo. Pasiteiravę, ar viskas gerai, jie apsisuka eiti atgal į kaimą. Tada norom nenorom man tenka užduoti gėdingą klausimą „kurioje pusėje yra aerodromas ir kaip man ten pareiti?“. Gaunu išsamią instrukciją. Laukia ilgas kelias atgal. Lyja!!! Horizonte pamatau savus (ačiū Dievui, kad bent ne vietiniai su savo kvailais klausimais, ką aš čia veikiu). PAGALIAU prieinam autobusiuką, laukiantį prie pervažos. Grįžus į aerdoromą mane pasitinka sveikinimai atlikus šuolį “pažinkime gimtąjį kraštą”…

Rugpjūčio 16 d.

Visi iki vieno aerodrome žino apie mano pažintinį šuolį. Visi vedasi mane prie žemėlapio ir baksnoja pirštu, kur nusileidau. Išmokstu mintinai žemėlapį (nuo to karto į jį nebežiūriu). Justas po vakarykščio šuolio parodo pasitikėjimą ir nededa man racijos. Laisvame kritime jis pagaliau mane paleidžia, trumpam, kol pradedu sau smagiai ratu suktis, kada jam tenka mane sustabdyti. Jei vakar nusileidau kažkur toli už aerodromo, tai šiandien palieku užpakalio žymę tiesiai smėlio rate. Dar truputis ir būčiau parodžius savo sugebėjimus nusileisti ne tik į ratą, bet ir ant autobusiuko stogo...

Rugpjūčio 23-24 d.

Justas draugų vestuvėse. Nekenčiu vestuvių! Noriu šuolio! MAN REIKIA ŠUOLIO!!!

Rugpjūčio 30 d.

Diena buvo vėjuota ir debesuota. Ta proga buvau apdovanota „mylima“ racija. Nusileisti šiek tiek padėjo Siaubas, o vėliau girdėjau ir Justo, ir Jonuko balsus, kurie liepė Siaubui sakyti, kad aš nebijočiau. Tada mano kantrybė baigėsi ir iš oro aš ėmiau klykauti, kad AŠ IR NEBIJAU!!! Pffff, pamanyk, sakė, mane ten truputį su visu kupolu pablaškė...

Rugpjūčio 31 d.

Nebejuokinga! Kada aš išmoksiu laisvame kritime visiškai atsipalaiduoti??? Bet nusileidžiu pagaliau elegantiškai ant kojų, apibėgu kupolą. Švariu užpakaliu pareinu į angarą. Kitą savaitgalį privalau gražiai prakristi.

Rugsėjo 6 d.

Privalau gražiai prakristi. Pasiruošią ilgiausią kalbą Justui, kodėl jis privalo šįkart mane paleisti. Hm, keista, bet kalbos neprireikė. Justas tik pamatęs mane iškart pareiškė, kad manęs jis nelaikys. Iššokam kartu. Ir staiga priešais pamatau savo instruktorių. Pagaliau jis nesilaiko įsitvėręs. O jau kiek laimės buvo! Pagaliau išmokau atsipalaiduoti, įvyko taip ilgai lauktas persilaužimas! Antras šuolis – pirmą kartą atsiskyrinėsiu nuo lėktuvo viena. O vargeli! O kur bus Justas??? Nenoriu viena! Tegul jis būna įsikibęs kiek tik nori, man tai netrukdo! Ta proga buvau apdovanota dar sunkesniu švino diržu. Lėktuve nesijaučiau pati drąsiausia, bet atsiskyrimas pavyko puikiai, gražiai atsiguliau ant srauto. Wooohooo! Nusileidus Justas pasakė, kad nusimato AFF`o pabaiga, ko gero jau rytoj.

Rugsėjo 7 d.

Karšta diena. “Antonas” daugiau kaip pusvalandį kilo ir pakilo tik į 2700 m. Mano viena iš užduočių laisvame kritime buvo daryti salto. Sutarėm su Justu, kad salto nedaryčiau, nes lėktuvas „nedatraukė“ iki 3000 m. Na, bet man salto gavosi savaime, iškart iššokus. Truputį pakritusi ant nugaros, nusprendžiau pademonstruoti, kaip šauniai moku atsiversti ant pilvo ir stabilizuotis. Ir man tai puikiai pavyko! Sekantis šuolis – kraštinis AFF`o šuolis!!! AŠ NAUJAI „IŠKEPTA“ PARAŠIUTININKĖ. Kitas šuolis – pirmas savarankiškas. Parašiutininkės karjera prasideda. Savaitgalį užbaigiu alaus dėžės atitempimu į angarą ir kitų parašiutininkų pasveikinimais. Pratęsimas vyksta Vilniuje iki paryčių...

Darbo savaitė

Neišsimiegojus ateinu į darbą, snaudžiu prie savo kompiuterio, o man tai kas, aš parašiutininkė. Darbų kaip visada milijonas, o man tai kas...AŠ PARAŠIUTININKĖ.

Rugsėjo 13 d.

Nekenčiu lietaus. Labiau negu lietaus, nekenčiu lietaus šeštadieniais.

Rugsėjo 14 d.

Atvažiuoju į aerodromą, vaikštau visa pasipūtusi ir išdidi, pasisveikinu ir persimetu keliais žodžiais su savo instuktoriumi. Padarau tris savarankiškus šuolius.“ Iškepamas“ dar vienas parašiutininkas Julius.

Rugsėjo 20 – 21 d.

Justas vėl draugų vestuvėse. Tik šįkart man tas pats, aš juk savarankiška parašiutininkė. Pirmas šuolis blogas blogas blogas. Nusileidžiu klaikiai, gaunu bartis dėl posūkių per žemai ir dėl nevykusios „pagalvės“. Truputį tekšteliu į žemę...Kraštinio šuolio metu nusileidžiu gražiai ant kojų ir skuodžiu tolyn nuo kupolo, kad šis ant manęs neužkristų. Angare Petia dėdamas mano parašiutą pasiteirauja, kaip sugebėjau taip supainioti stropas...

Rugsėjo 27 – 28 d.

Nekenčiu žemo debesų pado. Dar labiau nekenčiu žemo debesų pado savaitgaliais.

Darbo savaitė

Darbų“dafiga“, bet aš nedirbu. Savaitgalį nešokau, man reikia paguodos, darbai palauks.

Spalio 5d.

Wooohooo! Nuostabus oras! Nusileidžiu ant pakilimo tako tris kartus iš eilės, tuo tikriausiai labai pradžiugindama pilotą. Pasigrožiu virš galvos besileidžiančiu „Antonu“. Toli horizonte matau angarą..Kaip toli eiti...Atvažiuoja Siaubas su autobusiuku. Valio! Likusią dienos dalį slapstausi nuo piloto.

Rudenį

Sezonas baigiasi, orai kasdien vis prastesni. Morališkai ruošiuosi „šuolių bado“ sezonui. Dabar ir aš esu viena iš tų trenktų parašiutininkų, kuri nuolat tikrina orų prognozes, kalba apie orą, spokso į dangų. Gal neveltui sakoma, kai nuvažiuoja stogas, atsiveria dangus...