Ką lietuvaičiai Berlyne veikė

Čirrr. 4 val. nuskambėjęs žadintuvas priminė apie ilgai lauktą dieną: šiandien atvaro draugai!!! Tik buvo kiek sarkastiška, kad mes su Chris iš namų išvažiuoti turėjome anksčiau nei Kauno oro uoste pakilo lėktuvas į Berlyną...Sėkmingai (per 1:45 val) nusigavę į Schönefeldą pasitikom Ievą, Evaldą, Julių ir Krepuką. Prasidėjo lietuvaičių žygis po Berlyną.

Kultūrinis turas ir laisvo elgesio mergaičių paieškos. Pirmas dvi dienas bandėm intensyviai pakultūrinti draugus lietuvaičius. Sekėsi vidutiniškai. Brandenburgo vartai, kaip ir priklauso, buvo startas. Tada turistų numintais takais iki Aleksandro aikštės, pakelui sugriūvant romantiškom, linksmom ir pošlom nuotraukom prie Berlyno Katedros. 

Tradicinė eilė prie Reichtag`o

Atsigaivinimas alumi ir „Bratwurst`u“ (keptos tradicinės vokiškos dešrelės, sukišamos į „bulką“). Toliau mikliosios kojytės dar sugebėjo nutrepsėti iki Berlyno sienos likučių „East Side Galerie“, kur visa siena apipaišyta įvairiausiais teminiais piešiniais. Kadangi ilgiausiai miegoję buvom mes su Chris, t.y. lygiai dvi valandas, visi anksti iškritom į savo lovas ir ant čiužinių (kuriuos kai kurie kėlėsi naktį iš naujo prisipūsti).

Kitos dienos kultūrinę programą sudarė viešnagė Reichtage, pasilakstymas ir pasišokinėjimas po žydų memorialą, alaus gėrimas „Haus 100 Biere” (šimto alų namuose). Tada kažkas iš kažkur ištraukė, kad muziejų lankymas po 18 val. nemokamas. Ta proga bedėm pirštu į didžiausią Berlyno muziejų kompleksą „Museum Insel“ (muziejų salą). Tačiau čia gavę nemokamą bilietą vos ištvėrėm viename iš muziejų. 

Kaip Tomas kultūrinosi...

...

Po jo prasidėjo vakarinė programa, susilaukusi didžiausio susidomėjimo ir ovacijų , t.y. viešnagė laisvo elgesio mergaičių gatvėje (Oranienburger Strasse) arba gėjų parke (Tiergarten). Taigi, temstant patraukėm Oranienburger gatvės link. Kadangi dar buvo kiek ankstoka „darbuotojoms“ pasirodyti gatvėje, mes klektelėjom prie stalo vienam kabake išgerti alaus. Čia Chris`ą (!) ištiko kultūrinis šokas: negana, kad aplink penki žmogeliai tauškė lietuviškai, atėjusi padavėja užkalbino mus lietuviškai ir dar gimtąja kalba pačiaukšti pakvietė irgi čia dirbančią sesę...Iš sesučių susilaukėm komplimento, kad esam visai nepanašūs į lietuvaičius. Savo ruožtu mes likom patenkinti Berlyne pasiklausę  šiaulietiškos kalbos...Toliau sekė didysis žygis pirmyn ir atgal Oranienburgo gatve, dairantis mergaičių. Kaip taisyklė, visos išėjo „darbuotis“ kiek po 21 val. Tomas pabandė atlikti tyrimą, lakstydamas po gatvę vapėti „labas, mergaite“. Į galvą vaikinas negavo, reiškia lietuvaičių nesutiko...

Kaip mes nuo namo su šniūru šokom. Kultūrininę programą nusprendėm paįvairinti viena pramogėle. O viskas prasidėjo nuo Juliaus ir akcijos. Einant į „Park Inn“ viešbutį (namas, nuo kurio šoksim) pasitiko stendas, skelbiantis, kad šuolis kainuoja nebe 99 eurus, bet tik 79! Tai buvo pirmas įvykis, sunervavęs mus. Toliau, kas pribaigė galutinai, galima šokti dviems už vieno kainą (ir su skirtingais šniūrais, ne ant vieno kabina)!!! Taigi, kvyksėdami nulėkėm ruoštis „šuoliui“, įvardintui kaip base flying. 

Štai taip atrodo žmonės, nušokę nuo namo :)

Pirmas žemyn nulėkė Julius, toliau Ieva, tada aš ir galiausiai Chris. Ar buvo baisu? Nebuvo. Ar buvo užtektinai adrenalino? Ne. Ar galima palyginti su parašiutizmu? Negalima. Bet reziumė vistiek laaaabai teigiama ir gerų emocijų bent tai dienai pakako. Statistika būtų tokia: 125 m aukštis, laisvo kritimo (ar skridimo?) apie 8 sekundes. Taip pat pasigrožėjimas Berlynu iš aukštai. „Šuolis“, pagerbiant visas tradicijas, vainikuojamas alaus gėrimu Aleksandro aikštėje.  

Tas brangusis Ievos alus...

Pirmoji vonia

Vonių turas. Ne, su švara ar prausimusi tai ne itin susiję. Nors vonios kambarys buvo nukabinėtas rankšluoščiais ir vieni kitus keikėm, kad per ilgai prausykloje kuičiamės, vonių turas pasakoja apie tai, kaip mes visur bandėm rasti vonių, į jas įlipti ir nusifotografuoti. Pirmasis fotosesinis bandymas vyko „Muziejų saloje“ prie Naujojo muziejaus. Įėjimą vainikavo vonia, tokia didelė, kad į ją laisvai sutilptų penki (ar net daugiau) žmogeliai. Tai mes ir sutilpom...

Antra vonia

Antrą vonią atradom Potsdame, Sanssousi parke. Po visą parką šmirinėjo gausybė turistų. Kadangi aš per daug nemyliu iščiustintų, išpopintų parkų bei rūmų, tai aš fotografau fontanus dangaus fone, antytes ir...kitus turistus, kurie įnirtingai fotografavo rūmus. Ir galiausiai paskutinį vakarą visi susipakavom į mūsų vonią :)

Viešnagės reziumė iš šeimininkų pusės. Svečiai nenusibodo, valgė viską, ką gamino Chris. Skuto bulves, tvarkė namus, dėjo indus į indaplovę, taisė kompus, pūtė čiužinius, čiauškė, gėrė alų, leidosi kultūrinami ir vedami iš kelio. Vogė bokalus, vaikščiojo per lietų (ir nesiskundė!), nusėdėjo visus Aleksplatz laiptus, numindžiojo vieno namo stogą, nutąsė šniūrus, nutiestus nuo namo stogo. Atvežė lietuviško alaus, bokalų ir maikių! Pakėlė nuotaikas ir padovanojo energijos. Gal net priimtume tokius svečius antrą kartą :P

O čia šiaip keletas foto iš linksmybių...

Hihihi

Šoook

"Nekenčiu jūsų" :) Evaldys paliktas vienas ant stogo

Iš neturtingų parašiutininkų dienoraščio

Nežinau, ar čia pasąmonė taip užprogramuota, ar „dangaus šauksmas“ pasireiškė, bet išvažiavę į miestą vienokiais tikslais, atsidūrėm buvusiame Tempelhofo oro uoste...

Tempelhofo oro uosto laukas

Truputis istorijos. Tempelhofo oro uostas pavadinimą gavo nuo kadaise čia stovėjusios tamplierių riterių pilies. Čia 1909 m. su savo aeroplanu minutę laiko virš lauko skraidė aviacijos pradininkai garsieji broliai Raitai (mes, parašiutininkai, jiems labai dėkingi). Tai pirmasis oro uostas visame pasaulyje, oficialiai atidarytas 1926 m. spalio 8 d. Kitais metais čia jau buvo pastatytas pirmasis terminalas, taip pat iki čia nutiesta metro linija. Vėliau buvo parengtas naujas oro uosto statybos projektas (architektas Ernstas Sagebielis), kuriuo labai susidomėjo Adolfas Hitleris. Jis planavo perstatyti visą Berlyną, t.y. pastatyti naują galingą miestą „Germania“, kuris taptų viso „pasaulio sostinė“. Tempelhofo oro uostas turėjo būti naujojo miesto simboliu. Hitleris reikalavo įspūdingos architektūros statinio. Taigi, per kelis metus čia iškilo didžiausias Europoje ir antras pagal dydį pastatas pasaulyje (po Pentagono).

Oro uosto terminalo plotas 284 tūkst.kv.m. Sovietų armijai užėmus Tempelhofą 1945 m., buvo duotas įsakymas susprogdinti šį gigantišką statinį. Įstatymui nepakluso ir nusišovė pulkininkas Rudolfas Betgeris. Tačiau kaip bebūtų neteisinga, graudu ir sarkastiška, išvengęs susprogdinimo ir išgyvenęs II Pasaulinį karą, Tempelhofo oro uostas 2008 m. spalio 31 d. buvo uždarytas dėl lėšų trūkumo. Berlynas apsiribojo dviem oro uostais: Tegeliu ir Schönefeldu. Tiesa, šiandien Tempelhofas naudojamas įvairiems renginiams, lėktuvų mugėms. Į čia parskrido Vokietijos futbolo rinktinė po 2010 m. čempionato.

Oro uosto uždarymo išvakarėse iš čia išskrido visi lėktuvai, išskyrus tris, kurie negalėjo pakilti dėl oro sąlygų. Čia jie tebestovi ir dabar.

Plagijuoju Bono "Beautiful day" videoklipą

Guliu ant pakilimo tako :)

Iš tikro, tai buvo pirmas kartas, kai aš stovėjau, šokinėjau, sėdėjau, klūpėjau, gulėjau ant pakilimo tako (neskaitant nusileidimų Kyviškėse faktiškai po Antonu). Dabar oro uosto laukas atviras visiems dviratininkas, riedutininkams, bėgikams. Čia atvažiuoja „kaituotojai“, liaudis renkasi kepti dešrelių. Tiesą sakant, pirma mintis kai pamačiau, kad oro uosto laukas atviras visiems, buvo - "ei, kodėl čia neįrengta Dropzona???". Nežinau, čia dar vienas sutapimas ar ne, bet visame Berlyne buvo tvankus drėgnas oras, traukte traukė prie žemės, buvo sunku net iš vietos pasijudinti, o čia, Tempelhofo plikame lauke, be mažiausio pavėsio, grįžo ir energija, ir jėgos...Oro uostai daro stebuklus

Luftbrücke – oro tiltas. Berlyną padalinus į keturis sektorius, Tempelhofas atiteko JAV. Sovietų sąjungai paskelbus rytų Berlyno blokadą, vakarų Berlynas liko izoliuotas nuo pasaulio, t.y. SSRS okupuotų zonų apsuptyje. Taigi, 1948 – 1949 m. Tempelhofo oro uostas tapo svarbiausiu tašku vakarų Berlyne. Čia leisdavosi amerikiečių ir britų lėktuvai, gabenę gyventojams visus būtiniausius dalykus – maisto produktus, rūbus, kurą. Šios operacijos buvo vadinamos „oro tiltu“.

Luftbrücke paminklas

Pramogos ir kasdieninio gyvenimo praskaidrinimo dėlei, vienas amerikiečių pilotas skrisdamas mėtė vaikams iš lėktuvo saldainius, kurie buvo pritvirtinti prie mažų „parašiutukų“ – t.y. nosinaičių. Todėl lėktuvas Douglas C–54 Skymaster buvo pramintas „Rosinenbomber“ (razinų bombonešis, amerikietiška versija – candy bomber). Toks lėktuvas vis dar stovi šalimais oro uosto pastatų. „Oro tilto“ operacijos metu žuvo 31 amerikiečių ir 39 britų lakūnai. Jiems atminti priešais Tempelhofo oro uostą pastatytas paminklas, savo išvaizda primenantis tilto pradžią.

Legendinis "Rosinenbomber"

Pagulėjus ant pakilimo tako, pabandžius lipti per tvorą prie lėktuvų, pavėpsojus į dangų, oi t.y. į „oro tilto“ paminklą, viešnagę Tempelhofe užbaigiau aviacijos dalykėlių parduotuvės vitrinos apseiliojimu. Tai taip ir gyvena tie vargšai parašiutininkai, kuriems šiuometinės gyvenimo aplinkybės ir naujų idėjų realizavimas nepalieka kapeikų nei vienam kukliam išdribimui iš lėktuvo...

(Nušniurkščioja į tolį...)

Dangus pakeliui namo...

Kaip vokiečiai dėl futbolo iš proto kraustėsi

Baigėsi pasaulio Futbolo čempionatas. Visas pasaulis mėnesį laiko kraustėsi iš proto, tame tarpe ir Berlynas. Futbolo aistros čia liejosi panašiai kaip Lietuvoje dėl krepšinio. Gal net labiau. Pirmiausiai dėl futbolo išprotėję vokiečiai tarp Brandenburgo vartų ir Siegessäule atsirado didžiulis ekranas, kitaip dar vadinamas „Fanmeile“. Čia rungtynių stebėti susirinkdavo šimtai tūkstančių berlyniečių. Šalies atridbutika (juoda, raudona, geltona) pasipuošę faktiškai visi iki vieno: vyrai, moterys, vaikai, tie patys turkai, kurių pilnas Berlynas. Tiesa, prie tos pačios „Fanmeile“ vykstant rungtynėms Vokietija – Anglija, vienas vokietukas nepasikuklino primušti turko...Kodėl? Nesėkmingos rungtynės? Ne, tiesiog šiaip...Na profilaktiškai. Juk vokiečiai nemėgsta anglų (tai kodėl tuomet neprimušus turko – juk pastarųjų čia irgi niekas nemėgsta). Nemėgsta vokiečiai ir italų (pralaimėta 2006 m. pusfinalyje), prancūzų (rungtynėse Prancūzija – Meksika visi klykė iš džiaugsmo, kai įvartį įmušė meksikiečiai), taip pat ir olandų (amžinos lenktynės „autobanuose“, kovos dėl geresnės vietos stovėjimo aikštelėse, kempinguose ir t.t.). Turbūt nemyli vokietukai ir serbų...Reikėjo matyti, kaip šėlo Ku`dammas laimėjus Serbijai prieš Vokietijos rinkitinę...(Nepastebėjau, buvo sumuštas koks serbas ar bent jau turkas, ar ne...). Barai, kavinės, restoranai, netransliavę futbolo rungtynių, ko gero bankrutavo...Bet ar tokių buvo? Teko vienas rungtynes prabangiame restorane stebėti. Čia už kiekvieną įvartį damoms po taurę šampano (pirma manęs pasiteiravo, ar man apskritai jau galima gerti...C`mon, man jau 26...). Padavėjų veidus arba rankas papuošdavo vokiška trispalvė.

Metro, Potsdamer Platz

Net metro stotelės švieslentėse degdavo ne tik metro laikas, bet ir vykstančių rungtynių rezultatas...Autobusų vairuotojai per mikrofoną keleiviams pranešdavo esamą rezultatą. Margaspalvis miestas staiga nusidažydavo trimis spalvomis: juoda, raudona, auksine – visai kaip Vokietijos vėliava. Nuo mažiausio pyplio iki kiniečių turisto, visi dėvėdavo ką nors iš vokiškos patriotinės atributikos (ant kaklo vokiškų spalvų girlianda buvo pakabinta ir man). Rinktinei pralaimėjus, verkdavo visi, pradedant vyrais, baigiant vaikais. „Aštuonkoju orakulu“ tikėti ko gero irgi gali tik taip dėl futbolo išprotėję vokiečiai. Rungtynių pranašu šalyje tapo...aštuonkojis. Akvariume gyvenantis padarėlis buvo maitinamas iš dviejų dėžučių, ant kurių buvo priklijuojamos šalių, žaisiančių sekančias rungtynes, vėliavos. Šalis (tiksliau dėžutė su maistu), kurią pasirinkdavo jūragyvis, turėdavo laimėti... Ir sutapimas ar ne, bet taip ir nutikdavo. Tačiau aukso aštuonkojis vokiečiams neišpranašavo. Sakoma, už tai kai kurie taikūs Vokietijos gyventojai siūlė šį gyvūnėlį tiesiog suvalgyti...Tačiau mano žiniomis jis vis dar gyvas ir sveikas, o vokiečiai džiaugiasi iškovotu bronzos medaliu.

Keletas foto iš Ku`dammo

Nepritapėliai pensininkų saloje

 

Vaizdas iš Povų salos

Berlyne karšta, termometras pavėsyje rodo 29 laipsnius. Išvykos tikslas – nesvarbu kur, svarbu prie vandens. Pasirenkam Wansee kryptį, tiksliau Pfaueninsel, taip vadinamą „povų salą“. Nedidelė salelė (98 ha) Havel`io upėje. Autobusas iki perkėlos važiuoja kartą per valandą.

Keltas

Iki pačios salos nusigauti įmanoma tik keltu, kuris vienam žmogui atseina 5 eurus. Kas juokingiausia – į kainą įtrauktas ir salos lankymas, rodos būtų kažkoks kitas tikslas keltis į salą, jei ne jos apžiūrėti, juolab, kad saloje nėra nieko kito, kaip tik parkas su senais pastatais ir povais. Keltas plaukia daugių daugiausia vieną minutę...

Povų sala įtraukta į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą kaip saugomas gamtos ir kraštovaizdžio (ar tik ne todėl joje draudžiama rūkyti? Aišku užrašas tikrai netyčiomis buvo pastebėtas tik išvykstant iš čia). O kadaise, dar XVII a., saloje eksperementavo alchemikai ir stiklo gamintojai. Paprastiems mirtingiesiems į salą patekti buvo draudžiama, už tai būdavo numatyta bausmė. O dėl visų vykusių bandymų ir išradinėjimų nuo salos dažnai kildavo juodi dūmai ir degėsių kvapas. Nenuostabu, kad tais laikais buvo galvojama, jog ten gyvena raganos, burtininkai ir t.t. O gal vis dėl to dėl to uždrausta saloje rūkyti, kad vietinių negasdinti (susimasto).

Pagrindinis salos akcentas – povai, kuriuos čia XVIII a. apgyvendino karalius Frydrichas Wilhelmas II (wikipedijoje rašoma, kad tauta jį vadino „netikėliu“). Povai tais laikais simbolizavo karalių galią ir dominavimą. Nuo šių paukščių, savaime suprantama, ir kilo salos pavadinimas. Po „povininko“ mirties salą perėmė jo sūnus Friedrich Wilhelm III. Tauta šio netikėliu rodos nevadino, tačiau saloje jis lankydavosi su savo 13mete „drauge“, 15 metų tapusia motina...(Nesišaipom, XVIII a. tai buvo normalu). „Įdomu, ką jie čia veikdavo“ – pirma mintis šovusi man į galvą...

"Senelis ir anūkėlė"...

Pensininkai

Taigi, vaikštinėjam mes po salą ir jaučiam, kad kažkas ne taip...Tik neaišku kas. Įsitaisom išgerti alaus kiemelyje prie kažkokios buvusios bažnyčios (bent jau taip atrodė pastatas). Vėlgi, kažkas ne taip. Sėdim mes sau ant suoliuko. Kiemelyje beveik tuščia. Tik prie vieno stalo sėdi du...gėjai... Prie kito senelis ir anūkė, amžiaus skirtumas ne mažiau 40 metų...Mirtinai susiginčinam, kad jie jokiais būdais ne pora...Pasirodo pora: jis senas nukrepęs (bet dar krepantis po truputį) vokietis, ji lenkė ar tai ukrainietė ar kažkas iš rytų šalių (nustatėm pagal akcentą)...Tada, negano to, visa sala, okupuota pensininkų! Normalios orientacijos ir amžiaus saloje buvom tik mes vieninteliai! Vos nepradėjo vaidentis, kad tie pensininkai mus persekioja (su vienais prasilenkėm keletą kartų)...

Pakeleiviai

Laimei, iš salos, kurioje nerūkoma, bet užtat pilna pensininkų, ištrūkom sėkmingai. Kelte pavyko padaryti linksmą „pakeleivių“ nuotrauką. Atsigavimui nutipenom išsimaudyti Wansee ežere. Gėda prisipažinti, bet Europoje šiais metais dar niekur neteko turkštis.

Wansee turškyklėlė

Siaubo istorija: Įkalinti Valyje

Silpnų nervų skaitytojams nerekomenduojama.

Galų gale visdėlto išaušo didžioji diena, kovo 31-oji, kurią drąsiai galima skelbti tarptautine nepriklausomybės švente, švenčiama Lietuvoje ir Vokietijoje. Tądien viena lietuvaitė ir vienas vokietis ištrūko iš Šveicarijos kalėjimo. Lauke šlykščiai snigo, pečius slėgė didžiulės kuprinės našta, bet ore tvyrojo nevaržomos LAISVĖS kvapas. U2 „Beautiful day” tapo atsisveikinimo su „Alpina“ himnu. Geriant šampaną nusprendėm, kad jausmas, kai ištrūksti iš Wallio, yra antras pagal nuostabumą, po laisvo kritimo iššokus iš lėktuvo. Atsisveikinę su visais kolegomis (iš kurių ko gero nei vieno nepasiilgsiu) ir keltuve mojuodami abiejų rankų didžiaisiais pirštais, iš lėto tolom nuo Fiescheralp... Įlipus į traukinį supratau, kad aš bedarbė ir kad nuo šios akimirkos pasaulis man po kojom!!! Ir beveik tikrąja to žodžio prasme, nes traukinys vežė mane įsimylėtos Locarno Dropzonos link... Prieš nulūždama grožio miego, padariau 4 mėnesių, praleistų Wallyje, reziume: „Wir würden nie zum Kanton Wallis gehen/Nie zu den Scheiß-Wallis gehen (aut. die Toten Hosen)... Bet apie viską iš pradžių...

Klaida #1. Welcome to hotel Alpina. Gruodžio 6-tą dieną pirmą kartą peržengiau Ingrid ir Marco Imwinkelried viešbučio „Alpina“ slenkstį. Ir labai greitai dėl to siaubingai pasigailėjau...Darbuotojų komanda – tarptautinė: portugalai, vokiečiai, austrė, slovakė, serbė, kroatė, marokietis ir lietuvaitė. Šveicarai patys viešbučiuose nelinkę dirbti, toks darbas jiems per sunkus... Pirmomis dienomis visi trykšte tryško energija, kas vakarą tūsinomės šalimais esančiame kabake „Kuhstall“. Vieną naktį išgėriau tiek (4 alaus + degtinė), kad vos iki ryto nenumiriau, eilinį kartą prisižadėjau daugiau nebegerti...Tačiau energijos antplūdžiai pas visus greitai buvo užgęsinti. Šviesaus rytojaus nežadantys darbo grafikai, nuo 16 (pas mane) iki 36 (Chris pasiekė tokį rekordą) darbo dienų be poilsio. Labai greitai Ingrind ir Marco įgavo kodinius pavadinimus: BS – böse Schlampe ir BBS – Bruder der bösen Schlampe :) (Vertimas redakcijai žinomas). Ir tikrai ne be reikalo.

Keltuvas į Fiescheralp

Vaizas per mano kambario langą

Klaida #2. Scheisswallis. Regiono, kuriame dirbau, blogiau išsirinkti nebuvo galima. Wallis – vienas iš 26 Šveicarijos kantonų. Duodu galvą nukirsti, kad pats klaikiausias. Visų pirma, jiems čia kalnuose ko gero trūksta deguonies (gal dėl to žmonės nefaini). Visų antra, čia matomai mažiau moterų (todėl jos sulaukia pakankamai dėmesio, kad ir nepageidaujamo). Ir galiausiai, yra vokiečių kalba (deutsch), yra šveicarų – vokiečių kalba ir walliser-deutsch, kurios nesupranta ne tik užsieniečiai, bet ir patys šveicarai. Graži gamtai, vaizdingi kraštovaizdžiai ir didingi kalnai, visų kitų Wallio trūkumų deja nekompensuoja. Kažkoks absurdas, kad nuo kalno anksčiausiai gali nusileisti 8 val. ryto, o vėliausiai ant jo užkilti 22 val. Todėl nieko keisto, kad buvo diena, kai vėlavau į darbą, nes nespėjau į paskutinį keltuvą. Taigi, tikrąja to žodžio prasme užstrigau Valyje...

Košmaras vardu Imwinkelried. Visų pirma, toks jausmas, kad Fiesch`e egzistuoja tik viena pavardė – Imwinkelried: tai viešbutis, tai kavinė, tai vėl kas nors ir visur iškabose ta pati pavardė. Su kitais Imwinkelriedais susidurti neteko, bet šitų vienintelių pakako...Ingrid ir Marco – brolis ir sesuo, perėmę viešbutį iš savo tėvų. Ko gero iš pastarųjų jie paveldėjo ir įprotį visus dulkinti. Tokios kontrolės kiekviename žingsnyje, tiek darbo, tiek laisvalaikio metu, man dar neteko matyti. Skenuojamas kiekvienas judesys, kiekvienas kasnis, kiekvienas gurkšnis. Labiausiai dulkinamas buvo Chris`as, aš buvau tik #2. Apie tai faktiškai būtų galima parašyti knygą, Marco und Ingrid buvo tobulas „Kokiais šefais nereikia būti“ pavyzdys.

O bendrą situaciją trumpai apibūdina 10 Imwinkelried įsakymų:

1. Nevok. (Taigi, vagiam viską: sultis, kolą, alų, pyragus, spurgas, sumuštinius, dušo želę ir kt.).

2. Gerk tik vandenį. (Pas Younes „tipi“ (kabakas – palapinė) geriam alkoholį. Vaidinam, kad mokam pilną kainą, o iš tikro paliekam barmenui tik arbatpinigius).

3. Valgyk tik nustatytu laiku. (Valgom ne tik nustatytu laiku, bet ir tada, kai Chris`as ar portugalai ką nors slapta atneša).

4. Neleisk laisvalaikio su kolegomis. (Leidžiam laisvalaikį su kolegomis. Sudarom vieną frontą, nukreiptą prieš valdžią. Leidžiam kiekvieną vakarą ir laisvadienį su kolegomis. Pavėluojam į darbus).

5. Nerūkyk darbo metu. Nerūkyk viešbutyje. (Rūkom darbo metu pas Chris kambaryje, rūkom po darbo ir daug mano kambaryje. Portugalai rūko vyrų tualete, savo kambaryje, bendrame personalo tualete).

6. Dėvėk darbinę aprangą. (Nedėviu darbinės aprangos kai Ingrid nemato. Penkis kartus iškeikta dėviu kartais).

7. Daryk taip ir ne kitaip. (Darom atvirkščiai ir ne kitaip. Aišku, kai BS ir BBS nemato).

8. Daryk viską greičiau! (Darom viską lėčiau, neskubam, kuičiamės kuo ilgiau prie vieno smulkaus darbelio).

9. Jei neturi darbo, ateik pas mane. (Jei neturiu darbo, neinu pas BS, o imituoju intensyvią veiklą ir aukštą užimtumo laipsnį).

10. Darbas turi teikti malonumą. (Darbas malonumo neteikia).

Mes norim šventę švęst. Tai jau kad švenčiau, tai švenčiau.

Per Šv. Kalėdas dirbau. Vakare gėriau punšą (o rodos žadėjau daugiau niekada nebegerti.), o po to nešiojau mandarinus po kambarius. Ho Ho Ho, Sandra Claus is coming to town...

Per Naujus metus dirbau. Vakare guodžiau verkiančias Liuciją ir Magdaleną. Po to iki 6 val. ryto vapėjau su Chris. Po poros valandų vėl dirbau.

Per Valentinkę dirbau.. Bet žinant, kaip aš mėgstu šią dieną, tau, Ingrid, atleista už darbo grafiką.

Per Vasario 16-tą dirbau. Vakare su vokiečiu švenčiau Lietuvos nepriklausomybę.

Per gimtadienį dirbau. Gavau daug šokolado. Valgiau šokoladą ir dirbau.

O po visų švenčių irgi dirbau :)

Šiame kambaryje gyveno olandų šeimynėlė :)

Mažos smulkmenėlės praskaidrina kasdienybę

Liucijos išlydėjimas. Visai mielos koleges išlydėjimas (kuri buvo gudri ir daiktus susikrovė dar sausio pradžioj) vyko vienintelėje linksmybių vietoje ant mūsų kalno – be abejo, Kuhstall :). Išgėrusios Nadine ir Lucija neapsėjo be ašarų, o aš ir Chris gavom guodėjų vaidmenį. Iš tikro tai truputį liūdna, nes su Liucija susidraugavom. O kadangi aš šniurkščioti nelinkus (nebent dėl šuolių), tai mūsų atsisveikinimas gavosi linksmas. O viskas buvo taip... :) Palydėjau Liuciją į stotį, nudardėjom su dviem lagaminais, abi įlipom į traukinį...o pastarasis nespėjus man išlipti pradėjo sau smagiai riedėti :) Aš klykdama pasileidau durų link „ich muss aussteigen!!!”. Bet išlipti jau buvo per vėlu. Iššokti iš riedančio traukinio būtų buvus savotiška atrakcija, bet kadangi šveicarai pakankamai nuobodūs, tai traukiniui pajudėjus durys jau nebeatsidaro. Pasigavę kontrolę, kikendamos papasakojom situaciją. Mergaitė kontrolierė nei kiek nenustebo, ne pirmas kartas pasirodo :) Kažką per raciją pakalbėjo su vairuotoju ir jau už poros minučių (rodos stotelėje kažkokioje) sustojo du traukiniai, važiuojantys priešingomis kryptimis. Buvau greitai permesta į atgal į Fiesch`ą važiuojantį traukinį. Po 5 min kelionės nekaltai švilpaudama išlipau savo kaime. Niekas už poros minučių pasivažinėjimą neatėjo pinigų paprašyti, tai „nušvilpavau“ keltuvo link.

Mažos traumos ir dideli infarktai. Pirmoji – Ingrid sūnaus, pakankamai pasipūtusio ir bjauraus berniūkščio, vardas Sandro...Antra trauma buvo, sužinojus, kad Ingrid gimtadienis kitą dieną po manojo...Taigi, traumos, kaip ir nelaimės po vieną nevaikšto :). Kalbant apie infarktus, vieną vakarą, Marco staiga paklausė, ką aš veiksiu vasarą. Mano atsakymas „keine Ahnung“ („neįsivaizduoju“ – kas iš dalies šventa tiesa). Tada sekantis klausimas apie tai, ką aš planuoju žiemą veikti. Keine Ahnung...Nesusigaudžiau kur link šitie klausimai veda, kol galiausiai Marco susiprato aiškiau pasakyti, jog jie norėtų, kad aš pas juos ir toliau dirbčiau, vasaros ar žiemos sezonu. OMFG! Gerai, kad tą akimirką stovėjau ne ant laiptų, nes dievaži būčiau nuo jų nusiritusi. Plaukai, laimei, buvo surišti, tai nepasišiaušė. Akyse pasirodė grotelės (kalėjimas). O aš dar sakiau, kad jiedu su Ingrid manęs nustebinti jau nebegali...

Fiesch. Gražu, bet kas iš to?..

Olimpinės – tautų vienybės simbolis. Jos suartina žmones...ypač tuos, kurie nėra šveicarai, bet dirba Šveicarijoje :). Su Chris`u žiūrėdami olimpines žaidynes krykštaudavom, jei bet kurios šalies atstovai aplenkdavo šveicarus...Nors pastarieji jau per pirmas tris dienas sugebėjo „nuskinti“ tris aukso medalius...Ir taip kasdien po kokios nors spalvos medalį. Kaip bebūtų sarkastiška, prasidėjus žaidynėm, atsirado daugiau apie ką su Marco kalbėti...Ir taip kas vakarą apie sportą....Per kas antrą televizijos kanalą – Olimpiada. Gal ir gerai, nes intensyviai maigant pultelį galima rasti „patarimų“ bei „mirčių“ kanalus. Per pirmajį prieš kamerą sėdi „čiuvakas“ ar kokia senstelėjusi moteriškė ir kortų arba krištolinio rutulio pagalba dalina patarimus skambinantiems...Neatsilieka ir vietinė „Wallio“ televizija: rodo, kas kada numirė ir kas gedi...O kai toks kanalas dar transliuojamas kokioje vietinėje kavinėje...

Pergudrauti Marco. Be šimtų nesąmonių, kontrolės, skenavimų, dar viena problema buvo internetas, kurio pradžioj faktiškai iš vis nebuvo, o po to jis dinginėdavo kas antrą dieną. Ir amžinai reikėdavo Marco maldauti, kad gal šis teiktųsi pažiūrėti, kas nutiko. BBS kartais nesiteikdavo to padaryti ir palikdavo mus be ryšio su pasauliu visam savaitgaliui ar ilgiau. Kol aš netyčia užmačiau, kur yra „auksinė dėžutė“, t.y. routeris, duodantis internetą mūsų loptopams. Su savo kortele galėjau įeiti į tą sandėliuką. Nuo tada mums Marco nebereikėjo...Gaila, kad tai pastebėjau paskutinėmis savaitėmis. Nors jų pakako, kad vyktų kova ar kažkas panašaus. Kelias dienas tuo pačiu paros metu dingdavo internetas, tada mes slapta sėlindavom perkrauti routerio. Kitą kartą radom routerį tiesiog išjungtą ir padėtą šalia, o sandėliuko duris praviras...Taip ir liko neaišku, bandė Marco kažką prigauti ar kažko pasiekti. Faktas, kad jam tai nepavyko.

Laisvės kalendorius. Vasario pabaigoje išmušė valanda pasakyti, kad balandžio 1 d. nešdinuosi nuo šito prakeikto kalno, kur akys veda ir tikrai nežadu pasilikti iki sezono galo. Viskas prasidėjo nuo varžybų, kuris pirmas, aš ar Chris, pasakys BS arba BBS, kad išeina anksčiau laiko. Be abejo, nugalėtoja tapau aš. Po kelių valandų džiugią žinią bosams pranešė ir Chris. Taigi, nuo kovo pirmų dienų pas mane ant spintos atsirado „laisvės kalendorius“. Prasidėjo ilgos laukimo dienos ir trumpos alkoholizmo naktys. Viskis, degtinė, tekila, romas, alus...29, 28...13, 12, 11..3, 2, 1...WOOOHOOO!!!

Kuo Šveicarija išėjo į naudą? Išdrįsau palikti šiltą ofiso kėdę ir nuobodų darbą. Laisvadieniais spėjau pamatyti itališką (Lugano, Bellinzona) ir prancūzišką (Montreux, Lausanne) Šveicarijos dalį. Vėl įsimylėjau – šįkart Locarno dropzoną, kurioje porą kartų išssiverčiau iš lėktuvo ir į kurią sugrįžau išsilaisvinus iš Imwinkelriedų kalėjimo. Aplinkybių verčiama išmokau susidėti parašiutą! Išmokau vogti: coca colą, sultis, ledus, sumuštinius, spurgas ir visa kitą, ką galima išgerti ar suvalgyti. Pirmą kartą pati nusikirpau plaukus (ir visai vykusiai). Išmokiau Chris`ą švęsti Lietuvos nepriklausomybę. Išbandžiau Hospitalityclub`ą ir įsitikinau, kad čia prisiregistravę ne vien maniakai ir potencialūs žudikai. O svarbiausia, „išlikimas Valyje“ įkvėpė optimizmo ateičiai – blogiau negu buvo čia, jau niekur kitur nebus.

Pabaigos žodis. Taigi, nuostabiai gražios Šveicarijos visgi neįsimylėjau (neskaitant Tičino). Po beveik 4 mėn. nelaisvės manęs laukia šuoliai Locarne, viešnagė Liucerne, dviejų savaičių kelionė po Maroką, skrydis į Vilnių. Jei pavyko išgyventi Imwinkelried`ų kalėjime, pavyks ir visa kita. O dabar vis dar kartais tyliai niūniuoju die Toten Hosen dainą, su kiek pakeistais žodžiais... „Wir würden nie zum Kanton Wallis gehen/Nie zu den Scheiß-Wallis gehen...