Aplankyti objektai: Ūlos akis, Čepkelių raistas, Bitininko namelį Musteikos kaime, Merkinės piliakalnis, Balbieriškio atodanga.
Taškų skaičius: 120
Nuvažiuota: ~380 km
Nuostabų sekmadienio rytą ne visi nubudome žvalūs ir išsimiegoję – gatvės muzikos dienos renginiai ir šokiai iki ryto kai kuriems dalyviams leido numigti vos kelias valandas. Tačiau ar tai kliūtis? Juk keliauti tai mes norim, o keliaujam aukštyn kojom :) Taigi, susėdę į šį kartą vyšninės spalvos „bolidą“ ir tradiciškai „užsipirkę“ valgių ir gėrimų pusryčiams, pietums ir vakarienei, patraukėme Dzūkijos link. Mūsų pagrindinis tikslas – Dzūkijos nacionalinis parkas, plytintis 55 000 ha plote. Tai didžiausias iš penkių Lietuvoje esančių nacionalinių parkų. Čia labai gražu, miškai užima 91proc. teritorijos, plyti žemyninės kopos. Gal todėl pasiekus Dainavos kraštą, pasijunti kaip atvykęs į pajūrį. Atrodo, kad va tuoj tuoj, už posūkio ar užkilus į kalniuką, prieš akis atsivers nuostabus vaizdas į jūrą. Tiesa, jūros taip ir nepamatėme, bet kelias (nors tikriausiai reikėtų sakyti – akylus šturmanas) mus atvedė prie Ūlos upės. Jūros neišvydom, bet smėlėti upės krantai bei juos supantys pušynai savo grožiu niekuo nenusileidžia pajūriui. Tikėjomės pakelėje pamatyti daugybę nuorodų, nukreipiančių keliautojus Ūlos akies link bet…čia mus vėl gelbėjo šturmanas (nuorodų Dzūkijoje pasigedome ne vieną kartą).
Ūlos akis – šaltinis, esantis Ūlos upės kairiajame krante. Iš pirmo žvilgsnio jis atrodo kaip nedidelė (kelių metrų ilgio ir pločio) bala. Tačiau, įsižiūrėjus į skaidrų vandenį, matyti jame kunkuliuojantis smėlis, kurį į viršų kelia stiprus vandens srautas, besiveržiantis iš šaltinio dugno. Vanduo labai švarus. Tikima, kad išgėrus šio šaltinio vandens, pasemto saulėlydžio metu, galima išgyti nuo visų ligų. Kadangi dienotvarkę susiplanavome aktyvią ir įtemptą, laiko laukti saulėlydžio neturėjome ir sukrutome judėti toliau: mes juk nesergame.
Ūlos akis
Čepkelių raistas
Išvažiavome Čepkelių raisto link. Vėl ėmėme garsiai svajoti apie pelkių senį, visai nebaisų, tik su trim ragais ir ilgais nagais, tačiau ir antras bandymas (pirmasis buvo Varnikų pelkėje) jo ieškoti taip pat baigėsi nesėkmingai… Ar tik nebus tas pelkių senis išgalvotas personažas?… Tiesa, Čepkelių gamtiniame rezervate galima lankytis tik su direkcijos leidimu. Pakelėse stovėjo grėsmingi ženklai “lankymas draudžiamas”. Bet kam kuriamos taisyklės? Taip, tam kad jas laužytume. Mes tyliai ramiai, apsimetę kad ženklų nematom (nepaisant to, kad prie vieno tokio nusifotografavome), patraukėme tiesiu taikymu tolyn. Įsilipome I bokštelį, iš kurio puikiai matosi didelis pelkynas.
Vaikščiojome mediniais takeliais. Tiesa, ne visi, nes operatorius nervino pelkių senį ir bandė lakstyti šalia tako, kol neįklimpo ir nesušlapo batų ir kelnių. O mes klykėm “pelkių seni, atiduok Tomą!”. Bet operatorius sausomis kojomis – ne operatorius :). Grįžinėjant atgal, pamatėm mašiną, kuri kažkokiu būdu prasibrovė pro “šlagbaumą”, taigi tyliai “išnešėme kudašių”…maža ką, pričiups kas nors nekaltus vaikučius po draudžiamą teritoriją vaikščiojančius (nematėm jokio ženklo, prie o nesifotografavom ir išvis nežinom apie ką kalba eina). Kad kelias atgal neprailgtų, linksmasis operatorius čiupo kažkokią ant kelio besimėtančią šaką ir nusivijo mus per mišką…
Linksmasis operatorius...
Štai taip buvo sugalvotas komandos pavadinimas
Skuodėme iki pat “šlagbaumo”, ant kurio “pakibome” pailsėti. Įdomu tai, kad iki šiol nebuvome sugalvoję komandos pavadinimo. Galvose sukosi įvairios mintys, tačiau tai vienas tai kitas kilusią mintį sukritikuodavome ir likdavome nieko nepešę. Ir, ką Jūs manote? O gi pakibus šitaip atsipūsti vairuotoja uždainavo: „Mes keliaujam taip kaip norim, mes keliaujam aukštyn kojom“. Čia pat pasigirdo šūksnis: Wooohooo!!! Komandos pavadinimą jau turime.
Pakylėti, laimingi ir pailsėję kabėdami žemyn galva, šokome į mašiną ir nurūkome toliau. Kažkas per langą šūktelėjo: mes dar sugrįšim!!! Būtinai sugrįšim, nes mokomojo pažintinio tako per raistą mes taip ir neperėjome. Tiesa, sumanusis šturmanas patikino, kad tolimesnį kelionės tikslą – Musteikos kaimą, galime greičiau ir lengviau pasiekti važiuodami miško keliuku, todėl nubirbėme gilyn į mišką...
Kur mes klaidžiojom
Tačiau kelias vis labiau siaurėjo, miškas tankėjo, o keliose sankryžose, išsiskyrus šturmanų nuomonėms, nežinojome kaip grįžti „ant asfalto“. Kadangi kompaso neturėjome, nusprendėme orientuotis pagal saulę. Kažkaip kelią atgal radome: valio, mes išmokome orientuotis gamtoje be navigacijos ir visokių kitokių „navarotų“!!!!! :)
Bitininko namelis
Toliau kelionę tęsėme be didesnių nuotykių: pravažiavome etnografinius Marcinkonių ir Musteikos kaimus. Atrodo, tarsi čia būtų sustojęs laikas: neasfaltuoti keliukai, prie senovinių tvorų rymančios babytės... Viena jų, pamačiusi mūsų apdulkėjusį „bolidą“ susirūpinusi ėmė mosikuoti rankomis ir klausti „mažu mes ku pamiršom i gryžom“. Nesupratom, ką mes galėjome pamiršti ir kur mes grįžom, tačiau maloniai pasisveikinome ir, sužinoję kur gi čia tas Bitininko namelis, pamoję senolei patraukėme toliau. Taigi, Bitininko namelį Musteikos kaime radome nesunkiai. Krykštaudami palakstėm po sodybos kiemą, išbandėme sūpuokles, pasisėmėm vandens iš šulinio, užsimaukšlinę dailias kepures su tinkliukais ir susiradę rūklį (prietaisą bitėms rūkyti, imant medų, tikrinant avilį) pakopinėjome medaus iš tuščių avilių, prieš tai dėl visa ko kokius penkis kartus įsitikinę, kad juose tikrai nėra nė mažiausios bitutės... Tik į vidų užeiti nepavyko (gal bitininkas mus pamatęs pakraupo ir užsirakino?).
Toliau keliavome Merkinės, didžiausios Dzūkijos nacionalinio parko gyvenvietės, link. Miestelis įsikūręs labai gražioje vietoje – Nemuno ir Merkio santakoje. Visas grožis atsiveria užkopus ant Merkinės piliakalnio. Merkinė – garsus praeities miestas, svarbus administracinis, švietimo ir religijos centras, vienas svarbiausių Rytų Europos XIV a. miestų. Dėl savo strategiškai geros vietos (Merkio ir Nemuno santaka, pilis, piliakalnis) Merkinė buvo tikra rakštis kryžiuočių „kumpiuose“, bandant prasiveržti gilyn į LDK žemes. Po Žalgirio mūšio savo gynybinę reikšmę miestelis prarado, o laikui bėgant tapo tiesiog savo istorine praeitimi garsia gyvenviete.
Merkinės piliakalnis
Užsiropštę ant piliakalnio, pasigrožėjome sužaliavusia Tėvyne. Gražu čia pas mus…Ir netgi labai… Kai atgavome žadą, supratome kad skrandukai vien gražiais vaizdais nepasisotina (o mes jau galvojome...), tad prisiminę, kad turime dešrelių ir agurko, su šiuo turtu nubėgome link Nemuno, tačiau... Ten nebuvo taip jauku ir gražu kaip prie praėjusios kelionės metu aplankytų Elektrėnų marių, tad, nuriję alkio kirminą, vėl sušokome į savo keturratę ir patraukėme Balbieriškio link. Kiekvienas keliauninkas buvo griežtai įpareigotas pakeliui dairytis gražių vietų pietums, o šturmanas – įdėmiai sekti žemėlapį. Po keliolikos minučių, skriejant tarsi ant sparnų, keleiviai vienbalsiai sušuko: „Oh, kaip gražu!!!“ ir, sucypus padangoms bei vairuotojai sėkmingai suvaldžius situaciją, išlipome prie Balbieriškio atodangos – dar vienos puikios vietelės paganyti akis į Nemuną.
Vaizdas į Nemuną nuo Balbieriškio atodangos
Kelionė ėjo į pabaigą, o pietų vis dar nebuvo... Visai netikėtai, nusukę į siaurutį keliuką kažkur šalia Birštono, atradome gražią vietą prie Nemuno išsikepti dešrelių ir atsigaivinti alumi. Grožėjomės besileidžiančia saule, kažko sunerimusiais kirais... Pasidalinome dienos įspūdžiais: Čepkeliuose pamatėme stirną ir teterviną, pripažinome Merkinę gražiausia vieta tėvynėje, o Musteikos kaimą – svajonių atostogų vieta... Į Vilnių parvažiavome jau sutemus. Vairuotoja džiūgavo, kad prieš kelionę neplovė automobilio – pavažinėjus Dzūkijos parko keliukais, einančiais per etnografinius kaimus, jis buvo „mažumėlę“ pakeitęs spalvą (ir Ievai nematant, mūsų apipaišytas ir aprašinėtas). Neveltui vairuotoja, pamačiusi iš tolo atidulkant kitą mašiną, klykdavo “uždaroooom langus!!!”. Tik liko neaišku, ar čia mes po Dzūkiją grybavom (kaip kad ir priklauso Dzūkijoje) ar tikrai buvo per mažai nuorodų kelyje, nes Ūlos akį ir Čepkelių mokomąjį taką suradome ne iš karto, oj ne iš karto…
Laukite tęsinio…
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą