Aplankyti objektai: Žvejybos muziejus Midūnų kaime, Lietuvos Etnokosmologijos muziejus, Stelmužės bažnyčia, Salako bažnyčia, Ladakalnis, apžvalgos bokštas netoli Ginučių, Dubingių piliavietė ir smuklė.
Taškų skaičius: 210
Nuvažiuota: ~ 439 km
Saulėtą sekmadienį iš namų išsikuitėme anksčiau nei paprastai – 8 val. ryto. Bandelės, daržovės, dešrelės – tradiciniai mūsų “palydovai”.
Šįkart šturmuosime Aukštaitiją. Valandėlė kelio ir mes jau Mindūnuose, kur mums, dar nespėjusiusiems išlipti iš automobilio, jau draugiškai mojo ežerų žvejybos muziejaus gidas.
Fainasis muziejaus gidas
Ponas Pranas išdidžiai pasigyrė, kad Molėtų rajonas „bagotas“ ežerais, kurių čia virš trijų šimtų priskaičiuojama. Čiauškučio gido dėka sužinojome įvairiausius žuvų gaudymo būdus: tinklais, žeberklais, skrituliais, samčiais ir t.t. Julius (Trinkūnas) atrado savo pavardės kilmę – ar tik nebus ji nuo „trinkinės“ žvejybos (kai po ledu plaukiojančios žuvys apsvaiginamos trenkus mediniu plaktuku į ledą) kilusi?
"Rakandai"
Pamatėme gausybę senovinių „rakandų“, kurių paskirties net atspėti nesugebėjome (gidą iki ašarų prajuokinom sviesto gamybos aparatą senoviniu „čainiku“ išvadinę...). Po be galo greitai prabėgusios valandos atsisveikinę su šauniuoju užkietėjusiu žveju, pajudėjome toliau – už 15 min. turime būti etnokosmologijos muziejuje.
Kompromatas etnokosmologijos muziejuje :)
"Aukštyn kojom" ar žemyn galva...
Čia prisijungėme prie vaikučių grupės. Muziejaus kasininkė sukrizeno, pareikšdama, kad įgysime ateityje labai naudingos praktikos su vaikais. Sudalyvavę ikimokyklinukams skirtoje ekskursijoje, užkopėme į apžvalgos bokštą. Nuo čia atsivėrė miškingas, ežerėliais nusėtas Molėtų kraštovaizdis.
Palikę etnokosmologijos muziejų, pusryčiavome šalia dangaus šviesulių stebyklos – šventvietės. Tai ratas, sudarytas iš dešimties stulpų su kalendoriniais ženklais ir akmeninio Saulės – ugnies aukuro.
Šitas amžiais nenustygsta vietoje...
Užkandę pasukome Zarasų link. Čia ir prasidėjo mūsų nuotykiai. Dar prieš tai, kelyje Vilnius – Molėtai sutikome tvarkos sergėtojų ekipažo imitaciją, stovinčią pakelėje, kas vairuotojai, nors ir važiuojančiai sąlyginai tvarkingai, sukėlė šiek tiek streso. Toliau keliauninkai atidžiai stebėjo draugiškus eismo dalyvius, pamirksinčiomis šviesomis ir taip primenančius apie KET`ą. Na, o Zarasuose, per vėlai sureagavę į draugiškai pamirksėjusią mašiną ir nepastebėję, kad jau esame mieste, buvome pareigūnų sustabdyti. Vairuotoja, išėmusi iš ant palangės saulės atokaitoje besimėtančios kuprinės dokumentus, nedrąsiai perspėjo patrulį „atsargiai, karšti“. Paklausęs, kur keliaujame, gerasis pareigūnas priminė, koks mieste yra leistinas greitis ir palinkėjo gero kelio į Stelmužę.
Jos link judėjome tvarkingu PENKIASDEŠIMTIES kilometrų per valandą greičiu, kol...atsidūrėme Latvijos pasienyje. Čia pasisveikinome su pasienio pareigūnais, pasiteiravome kelio į Stelmužę. Net ir gavę išsamų instruktažą (ir perspėjimą, kad gali pasidaryti bloga) vis tiek sugebėjome nuklysti į šalį. Sustoję dar kartelį klausėme kelio, tik šįkart jau miestelėnų, vaikštinėjančių ežero pakrante. Draugiška šeima nurodė mums kelią ir perspėjo...kad gali pasidaryti bloga. Susidomėjome, kas ten per kelias? O kelias buvo nuostabus: kalnelis, pakalnė, vingis. Tokių linksmųjų kalniukų (ir dar nemokamų) reikėtų gerai paieškoti! Taigi, 10 km kelias iki Stelmužės tikrai neprailgo: krykštavome ir spygavome ant pakelės kalniukų pajutę nesvarumo būseną. Ieva visą laiką klykė "gazooo", aš "daugiau šimto nelėksiuuuu", o bernai gale prisisegė diržus ir tyliai kaip pelės sėdėjo... :)
Stelmužės ąžuolas
Sustojome prie Stelmužės ąžuolo. Senolis turi jau daugiau kaip 1500 metų. Ąžuolo kamieną apimti gali tik 8-9 vyrai, tai mes to padaryti net nebandėme, tiesiog nusifotografavome ir nuėjome prie Stelmužės bažnyčios, įsikūrusios jaukioje, ramybe dvelkiančioje vietoje. Sakoma, kad ją XVII a. statė baudžiaunininkai vien su kirviais ir kaltais, o vinys buvo panaudotos tik durims. Viduje bažnytėlė dvelkte dvelkė jaukumu. Pajudėjus atgal, netoliese aptikome „vergų bokštą“, kuriame baudžiavos laikais dvarininkai išplakdavo prasikaltusius baudžiaunininkus rykštėmis ir uždarydavo juos čia visai nakčiai.
Stelmužės bažnytėlė
Dar kartelį praskrieję linksmaisiais kalnelias, pasukome Salako link. Senoji miestelio bažnyčia buvo statyta dar XV a. Įdomu lankyti senove ir paslaptimis dvelkiančius objektus. Tai, ką pamatėme, trumpam užkando žadą: išvydome įspūdingą, iš tašytų akmenų statytą Salako bažnyčią, su į dangų kylančiu bokštu. Nors ji ir iškilo tik prie šimtą metų, atrodo taip, tarsi stovėtų čia nuo seniausių laikų.
Salako bažnyčia...
...ir mes :)
Toliau apylinkėmis pasigrožėti butų galima nuo netoliese esančio apžvalgos bokšto, bet jis buvo uždarytas. Galvas užvertę paspoksojome į aukštyn vingiuojančius laiptelius ir nurūkome toliau. Mūsų skrandžiai skanduote skandavo „Dešrelių! Dešrelių!”. Pasukome į vieną iš pakelės poilsiaviečių.
Ginučių apžvalgos bokštas
Sustoję prie ežeriuko, supratome, kad neturim ugnies. Tada Ieva ir Sandra išsiruošė į kaimą degtukų ieškoti (nes su automobilyje rastomis priemonėmis įkurti laužo niekaip nepavyko. Kaimelyje Ieva savo klausimais iš serijos „kur yra artimiausia parduotuvė?“ sutrikdė prie namo saulės atokaitoje besiilsinčią senolę. Tada atkakliosios „degtukų ieškotojos“ užkalbino prie kelio rymantį dieduką. Šis papasakojo, kad mes galime keliauti arba į Ignaliną, arba į Ginučius, tačiau pastaruosiuose viskas brangiau, o parduotuvė didesnė Ignalinoje. Tada, mums paprašius parduoti degtukų, diedukas šūktelėjo žmonai: „močia, ar degtukų turim?“. Maža jų anūkėlė atnešė mums visą dėžutę. Išmainę degtukus į sausainių pakelį, „ugnies nešėjos“ grįžo į stovyklavietę.
Laužas, užkurtas be degtukų
Čia „Aukštyn kojom“ susikūrė du laužus vieną iš parvežtų degtukų (kitaip tas laužas dar vienkartine šašlykine vadinamas), kitą – iš miške rastų medžiagų: virvelės, sausų žolių, pagaliukų (taip sakant, „skautišku“ būdu Julius su Tomu įkūrė ugnį). Kol laužai kūrenosi, Tomas su Sandra lenktyniavo ežero pakrantėje. Kai jau džinsai sušlapo ir apsitaškė purvu, buvo nuspręsta, jog metas kepti dešreles. Po sočios vakarienės dar padrybsojome prie ežero, įlipome į medį (ir vargais negalais išlipome) ir iškeliavome namų link.
Pakeliui užsukome į romantiškuosius Dubingius. Čia buvo viena didžiausių Lietuvos piliaviečių, kurios istorija prasidėjo iškart po Žalgirio mūšio Vytautui pastačius pilį. XVI a. čia stovėjo Radvilų pilis, į kurią po slaptų vedybų su Žygimantu Augustu buvo atgabenta Barbora Radvilaitė. Paskutinis sustojimas, kuriame išsiropštėme apsižvalgyti, buvo Dubingių miestelio XIX a. smuklė. Grafas Boleslovas Tiškevičius ant senų pamatų pastatė taip vadinamus užvažiuojamuosius namus su didele ratine ir tvartu. Šiame rąstiniame pastate iki 1940 m. veikė smuklė. Kadangi ji jau buvo uždaryta, alaus įsigyti nepavyko, todėl tiltu per Asvejos ežerą (ilgiausią Lietuvoje) pasukome Vilniaus link. Tai seniausias medinis tiltas, nutiestas per ežerą dar „Smetonos laikais“. Lietuvos prezidentas A.Smetona atvykęs į Dubingius negalėjo per ežerą persikelti į miestelį. Ta priežastis ir miestelėnų prašymas lėmė, kad būtų pastatytas tiltas.
Dubingių smuklė
Kelionės namo metu mus tradiciškai lydėjo besileidžianti saulė. Grožėjomės raudono dangaus fone besikeičiančiu Aukštaitijos kraštovaizdžiu, aptarinėjome praėjusios dienos įspūdžius: ežerų žvejybos ypatumus, savo grožiu ir jaukumu nustebinusias mažiau žinomas bažnyčias, iš ties labai gražią gamtą, vietinių žmonių draugiškumą ir be jokios abejonės – Zarasų kelių eismo priežiūros pareigūnų geranoriškumą. Tai jau trečia kelionė po vos 65,2 tūkst. km² plotą užimančią Lietuvą, o nauji atradimai bei aplankytos vietos nenustoja mūsų žavėti ir stebinti. Su nekantrumu pradėjome planuoti sekančią kelionę į Žemaitiją.
Laukite tęsinio...
