Iš neturtingų parašiutininkų dienoraščio


Nežinau, ar čia pasąmonė taip užprogramuota, ar „dangaus šauksmas“ pasireiškė, bet išvažiavę į miestą vienokiais tikslais, atsidūrėm buvusiame Tempelhofo oro uoste...

Tempelhofo oro uosto laukas

Truputis istorijos. Tempelhofo oro uostas pavadinimą gavo nuo kadaise čia stovėjusios tamplierių riterių pilies. Čia 1909 m. su savo aeroplanu minutę laiko virš lauko skraidė aviacijos pradininkai garsieji broliai Raitai (mes, parašiutininkai, jiems labai dėkingi). Tai pirmasis oro uostas visame pasaulyje, oficialiai atidarytas 1926 m. spalio 8 d. Kitais metais čia jau buvo pastatytas pirmasis terminalas, taip pat iki čia nutiesta metro linija. Vėliau buvo parengtas naujas oro uosto statybos projektas (architektas Ernstas Sagebielis), kuriuo labai susidomėjo Adolfas Hitleris. Jis planavo perstatyti visą Berlyną, t.y. pastatyti naują galingą miestą „Germania“, kuris taptų viso „pasaulio sostinė“. Tempelhofo oro uostas turėjo būti naujojo miesto simboliu. Hitleris reikalavo įspūdingos architektūros statinio. Taigi, per kelis metus čia iškilo didžiausias Europoje ir antras pagal dydį pastatas pasaulyje (po Pentagono).


Oro uosto terminalo plotas 284 tūkst.kv.m. Sovietų armijai užėmus Tempelhofą 1945 m., buvo duotas įsakymas susprogdinti šį gigantišką statinį. Įstatymui nepakluso ir nusišovė pulkininkas Rudolfas Betgeris. Tačiau kaip bebūtų neteisinga, graudu ir sarkastiška, išvengęs susprogdinimo ir išgyvenęs II Pasaulinį karą, Tempelhofo oro uostas 2008 m. spalio 31 d. buvo uždarytas dėl lėšų trūkumo. Berlynas apsiribojo dviem oro uostais: Tegeliu ir Schönefeldu. Tiesa, šiandien Tempelhofas naudojamas įvairiems renginiams, lėktuvų mugėms. Į čia parskrido Vokietijos futbolo rinktinė po 2010 m. čempionato.


Oro uosto uždarymo išvakarėse iš čia išskrido visi lėktuvai, išskyrus tris, kurie negalėjo pakilti dėl oro sąlygų. Čia jie tebestovi ir dabar.

Plagijuoju Bono "Beautiful day" videoklipą


Guliu ant pakilimo tako :)

Iš tikro, tai buvo pirmas kartas, kai aš stovėjau, šokinėjau, sėdėjau, klūpėjau, gulėjau ant pakilimo tako (neskaitant nusileidimų Kyviškėse faktiškai po Antonu). Dabar oro uosto laukas atviras visiems dviratininkas, riedutininkams, bėgikams. Čia atvažiuoja „kaituotojai“, liaudis renkasi kepti dešrelių. Tiesą sakant, pirma mintis kai pamačiau, kad oro uosto laukas atviras visiems, buvo - "ei, kodėl čia neįrengta Dropzona???". Nežinau, čia dar vienas sutapimas ar ne, bet visame Berlyne buvo tvankus drėgnas oras, traukte traukė prie žemės, buvo sunku net iš vietos pasijudinti, o čia, Tempelhofo plikame lauke, be mažiausio pavėsio, grįžo ir energija, ir jėgos...Oro uostai daro stebuklus



Luftbrücke – oro tiltas. Berlyną padalinus į keturis sektorius, Tempelhofas atiteko JAV. Sovietų sąjungai paskelbus rytų Berlyno blokadą, vakarų Berlynas liko izoliuotas nuo pasaulio, t.y. SSRS okupuotų zonų apsuptyje. Taigi, 1948 – 1949 m. Tempelhofo oro uostas tapo svarbiausiu tašku vakarų Berlyne. Čia leisdavosi amerikiečių ir britų lėktuvai, gabenę gyventojams visus būtiniausius dalykus – maisto produktus, rūbus, kurą. Šios operacijos buvo vadinamos „oro tiltu“.

Luftbrücke paminklas

Pramogos ir kasdieninio gyvenimo praskaidrinimo dėlei, vienas amerikiečių pilotas skrisdamas mėtė vaikams iš lėktuvo saldainius, kurie buvo pritvirtinti prie mažų „parašiutukų“ – t.y. nosinaičių. Todėl lėktuvas Douglas C–54 Skymaster buvo pramintas „Rosinenbomber“ (razinų bombonešis, amerikietiška versija – candy bomber). Toks lėktuvas vis dar stovi šalimais oro uosto pastatų. „Oro tilto“ operacijos metu žuvo 31 amerikiečių ir 39 britų lakūnai. Jiems atminti priešais Tempelhofo oro uostą pastatytas paminklas, savo išvaizda primenantis tilto pradžią.

Legendinis "Rosinenbomber"

Pagulėjus ant pakilimo tako, pabandžius lipti per tvorą prie lėktuvų, pavėpsojus į dangų, oi t.y. į „oro tilto“ paminklą, viešnagę Tempelhofe užbaigiau aviacijos dalykėlių parduotuvės vitrinos apseiliojimu. Tai taip ir gyvena tie vargšai parašiutininkai, kuriems šiuometinės gyvenimo aplinkybės ir naujų idėjų realizavimas nepalieka kapeikų nei vienam kukliam išdribimui iš lėktuvo...

(Nušniurkščioja į tolį...)

Dangus pakeliui namo...

Kaip vokiečiai dėl futbolo iš proto kraustėsi

Baigėsi pasaulio Futbolo čempionatas. Visas pasaulis mėnesį laiko kraustėsi iš proto, tame tarpe ir Berlynas. Futbolo aistros čia liejosi panašiai kaip Lietuvoje dėl krepšinio. Gal net labiau. Pirmiausiai dėl futbolo išprotėję vokiečiai tarp Brandenburgo vartų ir Siegessäule atsirado didžiulis ekranas, kitaip dar vadinamas „Fanmeile“. Čia rungtynių stebėti susirinkdavo šimtai tūkstančių berlyniečių. Šalies atridbutika (juoda, raudona, geltona) pasipuošę faktiškai visi iki vieno: vyrai, moterys, vaikai, tie patys turkai, kurių pilnas Berlynas. Tiesa, prie tos pačios „Fanmeile“ vykstant rungtynėms Vokietija – Anglija, vienas vokietukas nepasikuklino primušti turko...Kodėl? Nesėkmingos rungtynės? Ne, tiesiog šiaip...Na profilaktiškai. Juk vokiečiai nemėgsta anglų (tai kodėl tuomet neprimušus turko – juk pastarųjų čia irgi niekas nemėgsta). Nemėgsta vokiečiai ir italų (pralaimėta 2006 m. pusfinalyje), prancūzų (rungtynėse Prancūzija – Meksika visi klykė iš džiaugsmo, kai įvartį įmušė meksikiečiai), taip pat ir olandų (amžinos lenktynės „autobanuose“, kovos dėl geresnės vietos stovėjimo aikštelėse, kempinguose ir t.t.). Turbūt nemyli vokietukai ir serbų...Reikėjo matyti, kaip šėlo Ku`dammas laimėjus Serbijai prieš Vokietijos rinkitinę...(Nepastebėjau, buvo sumuštas koks serbas ar bent jau turkas, ar ne...). Barai, kavinės, restoranai, netransliavę futbolo rungtynių, ko gero bankrutavo...Bet ar tokių buvo? Teko vienas rungtynes prabangiame restorane stebėti. Čia už kiekvieną įvartį damoms po taurę šampano (pirma manęs pasiteiravo, ar man apskritai jau galima gerti...C`mon, man jau 26...). Padavėjų veidus arba rankas papuošdavo vokiška trispalvė.

Metro, Potsdamer Platz

Net metro stotelės švieslentėse degdavo ne tik metro laikas, bet ir vykstančių rungtynių rezultatas...Autobusų vairuotojai per mikrofoną keleiviams pranešdavo esamą rezultatą. Margaspalvis miestas staiga nusidažydavo trimis spalvomis: juoda, raudona, auksine – visai kaip Vokietijos vėliava. Nuo mažiausio pyplio iki kiniečių turisto, visi dėvėdavo ką nors iš vokiškos patriotinės atributikos (ant kaklo vokiškų spalvų girlianda buvo pakabinta ir man). Rinktinei pralaimėjus, verkdavo visi, pradedant vyrais, baigiant vaikais. „Aštuonkoju orakulu“ tikėti ko gero irgi gali tik taip dėl futbolo išprotėję vokiečiai. Rungtynių pranašu šalyje tapo...aštuonkojis. Akvariume gyvenantis padarėlis buvo maitinamas iš dviejų dėžučių, ant kurių buvo priklijuojamos šalių, žaisiančių sekančias rungtynes, vėliavos. Šalis (tiksliau dėžutė su maistu), kurią pasirinkdavo jūragyvis, turėdavo laimėti... Ir sutapimas ar ne, bet taip ir nutikdavo. Tačiau aukso aštuonkojis vokiečiams neišpranašavo. Sakoma, už tai kai kurie taikūs Vokietijos gyventojai siūlė šį gyvūnėlį tiesiog suvalgyti...Tačiau mano žiniomis jis vis dar gyvas ir sveikas, o vokiečiai džiaugiasi iškovotu bronzos medaliu.

Keletas foto iš Ku`dammo