Vėl grįžta tie laikai, kai savaitgalį 7:30 val. suskambus žadintuvui pasigirsta ne kažkas iš rusų kalbos žodyno, o džiaugsmingas „wooohooo“. Lekiu į Kyviškes. Jau antras savaitgalis iš eilės ten važiuoju ne guostis, kokia aš nelaiminga ir nešokinėjanti, bet ŠOKINĖĖĖĖĖTI!!! Ir ne su bet kuo, o su SAVO įranga. Baisiausiai išdidi ir pasikėlusi (net eiseną pakeičiau) įeinu iš sandėlio, kuriame Ugnius paliko sudėtą mano džiaugsmą, į angarą. Daumą labiausiai sužavi įrangos krepšys... (aš tau dar parodysiu savo nuostabią tašę, taip kad nėra čia ko iš salofaninio maišo taip žvengti). Be abejo užsirašau į pirmą pakilimą. Šuolių vadovas manifeste paklausia, ar 170 spektras, su kuriuo varysiu, yra Ugniaus. Išdidžiai atšaunu, kad tai MANO spektras. Išmetus medūzą, dar ilgai neatsidžiaugiu virš galvos išsiskleidusiu grožiu. Visa laiminga pareinu į angarą.
Per tą laiką į Kyviškes atvažiuoja draugai, nusiteikę šokti tandemu. Manifestas užrašo juos visus į vieną pakilimą, mane taip pat (ačiū, Živile). Prasideda instruktorių dalybos: Jonui tenka Ermina, Jonukui – Denis, Kobiui – Julė, Linui – Tadas. O visus fotoaparatus gauna Tomas, senasis gerasis žygių po Lietuvą operatorius.
Po trumpo instruktažo tandemai jau sėdi lėktuve. Julė su Ermina nesustodamos tauškia kažką instruktoriams (paskui papasakosiu Kobio versiją), kas man nelabai patinka. Man įsiropštus į „Antoną“, kažkodėl į mane visi kreipiasi Sandrita (panos, įdomu kodėl???). 3 km aukštis, metas palikti lėktuvą. Pasimatysim žemėje. Woohooo!
Pasidžiaugiu virš galvos iššsikleidusiu grožiu. Kol aš grįžau iš už anapus horizonto, visi jau laimingi čiauškė ant žemės. Visiems šuolis paliko gerą įspūdį, visi gavo paskraidyti, na tik išsskyrus Tadą :). Julė su Ermina visiškai nebijojo, o Denis su Tada prisipažino, kad truputuką buvo baisoka. Išvada, reiškia eilinį kartą baisiausia buvo man :).
„Afterpartis“ prie Kyviškių ežeriuko su dešrelėmis ir alumi (kurio man teko atsisakyti, nes dar buvau užsirašiusi į vieną pakilimą). Išlydėjus draugus sostinės link, nuvažiavau į Kyviškių parduotuvę pirkti dėžės alaus (visgi šiokia toka proga :)). Dialogas parduotuvėje: Aš: „Utenos mėlynas kainuoja 1,99 Lt?“. Pardavėja: „taip“. Aš: „tai man vieną...dėžę“. Pardavėja: „dėžę?!?!!?“. Toks jausmas, kad pirmą kartą parašiutininkai perka alų...dėžėmis...Kaip vakare prie angaro paaiškėjo, kad visgi parašiutininkai kartais net tris alaus dėžes per dieną nuperka :) Po dešimto pakilimo įsitaisėm gerti alų šiomis progomis: Algelio „atcepkė“, Arvydo 700, mano įranga.
Tačiau tai buvo tik šventės pradžia. Šį savaitgalį turėjome dar dvi progas: kolegų parašiutininkų Gintaro ir Jono gimtadienius. Na, o lietuviai neveltui linkę sakyti, kad jei švęsti, tai švęsti :). Tūso metu susitaikau su pilotu (dėl leidimosi ant pakilimo tako). Po to palengvinam vaikinų dalią ir angare sukertam Gintaro tortą :) Pavaišindamos Pilotą ir Joną. Už tai gauname kavos iš aparato nemokamai :) Po nuostabios šašlykų vakarienės (wooohooo, šiltas maistas), susiruošėme pasivaikščioti „zliotke“. Vieni atėjom pėščiomis, kiti atvažiavo su Kobio „colt`u“. Įsitaisėme pakilimo tako pakraštyje, gurkšnodami alų ir stebėdami mėnulio pilnatį. Naktį aerdrome ne mažiau gera nei diena. Pagukršnojom alaus ant „zliotkės“. Tada Inga pradėjo organizuoti renginį „grįžkim visi vienu važiavimu su Kobio mašina atgal“. Tada ji nežinojo, kad organizuoja ne renginį, o naują rekordą :). Taigi, skelbiamas pirmasis rekordas – 13 way – tiek žmonių sutilpo į Kobio mašiną (mitsubichi colt). Vairuotojas, keleivio vietoje keturi žmonės, gale, atlenkus sėdynes – dar 8 :). Wooohooo! Tai pirmasis mano rekordas Kyviškėse, pasiektas jei ne padangėje, tai bent ant žemės :). Gera pradžia padaryta (kaip laikosi colt`as, Kobi?). Tačiau sezonas dar nesibaigė, gal rekordas dar bus pagerintas? :)Tiesa, ar žinote, kaip instruktoriai iš studentų išgavinėja paslaptis apie savo koleges parašiutininkes? O gi, grasindami, kad atkabins studentus ir paleis kristi be parašiuto :). Labiausiai patiko Kobio versija, kaip jis iš Julės išgavinėjo informacija apie “auxus” ir “barako laikus”, po truputį atkabinėdamas Julę laisvame kritime (neturintiems humoro jausmo, įspėju – Kobis juokavo! Na bent aš taip manau…). Vakaro pratęsimas prie laužo ir nakvynė “efkėje”.
Kitą rytą neiškentęs mane pažadina instruktorius Justas. Angare nei gyvos dvasios…Įdomu kodėl… :) Liepė man keltis. Instruktoriaus žodis man įsakymas. Na, o ir mašinoje jau darėsi karšta. Taip vienu metu iš mašinų pradėjo lįsti parašiutininkai :) Sekmadienis šuolis antrame pakilime ir bandymas dėti parašiutą. Nesudėtas džiaugsmas guli lentynoje namuose…Taigi, tokie tie savaitgaliai Kyviškėse :)
