Atostogos Kyviškių kaime

Vasara – atostogų metas. Norite pasigrožėti nuostabiais vaizdais, patirti kvapą gniaužiančių įspūdžių ar tiesiog išgerti šalto alaus drybsant prie vandens? Tam visiškai nebūtina skristi į užsienio kurortus. Puikus poilsio pasiūlymas – atostogos Kyviškių kaime. Apie 20 km už Vilniaus, Kyviškių kaimo pakraštyje, įsikūręs Vilniaus parašiutininkų klubas.

Atostogų inventorius. Keliaujant į Dariaus ir Girėno aeroklubą, nereikia krautis didelio lagamino. Pakanka į kuprinę įsimesti maudymosi reikmenis, šalto alaus ir truputį maisto, tinklinio kamuolį ar stalo teniso raketes. Apsiauti geriausia patogią sportinę avalynę ir su savimi turėti treningą. Dar nepakenktų geros nuotaikos dozė (jei tokios nepasiimsite, galėsite jos įsigyti parašiutininkų klube – už dyką).

Kaip “atostogauti”? Taigi, kai jau daiktai sukrauti, į Kyviškes vykti galite traukiniu, autobusu arba savo automobiliu. Mus pasiekti tikrai paprasta. Tik atvažiavus, jus pirmiausia pasitiks lėktuvo ūžesys, krentantys iš dangaus ar ant žemės vaikštinėjantys parašiutininkai. Nepasidrovėkite, užsukite į mūsų manifestą (jį rasite tik įėję pro angaro duris, dešinėje) ir užsirašykite šuoliui.

“Static-line” – šuolis “sparno” tipo parašiutu . Jei pasirinksite šią “atostogų programą”, jums reikės išklausyti apie 3 val. trunkantį instruktažą. Po praktinės ir teorinės dalies, pakabėję mokomojoje parašiuto sistemoje, pašokinėję iš ant žemės stovinčio lėktuvo, būsite pasirengę atlikti pirmąjį savo šuolį parašiutu. Pakilę į vieno kilometro aukštį, žengsite pro lėktuvo duris. Nugalėtas baimės jausmas, nuostabi apylinkių panorama iš paukščio skrydžio ir smagus skraidymas padangėje po kupolu – visa tai laukia jūsų vos tik palikus lėktuvą.

“Tandemas” – šuolis parašiutu su instruktorium. Tai puikiausias būdas pajusti laisvą kritimą. Kartu su labai patyrusiu instruktoriumi šoksite "sparno" tipo parašiutu, specialiai pritaikytu tandeminiams šuoliams. Po pusės minutės laisvo kritimo, dar 5 minutes skraidysite Kyviškių padangėje. Ir kur gi jūs matėte tokias atostogas, po kurių dar duoda diplomą ir vaišina šampanu?

Ne paslaptis, kad atostogauti žymiai smagiau su draugais, todėl pasikvieskite į aerodromą ir juos. Čia rasite nedidelį, bet švarų ežeriuką, tinklinio aikštelę, stalo teniso stalą. Kaip smagu, vėl palietus kojomis žemę, sulaukti kompanijos sveikinimo šūksnių. O po šuolio nėra nieko nuostabiau už atsigaivinimą šaltu alumi ir pasisotinimą keptomis dešrelėmis.

Tiems, kurie nusprendė per savo atostogas Kyviškėse patapti parašiutininku, siūloma AFF (Accelerated Free Fall) – pagreitinta laisvo kritimo mokymo programa. Norint ateityje šokinėti savarankiškai, reikia mokymuisi paskirti keletą gražaus oro savaitgalių. Pirmiausia instruktorius praves jums teorinės dalies instruktažą, kurio metu sužinosite, kaip elgtis ore ypatingų atvejų metu, kaip skraidyti po kupolu, kaip taisyklingai leistis aerodrome. Toliau turėsite padaryti mažiausiai septynis šuolius, kiekvieno metu atliekant tam tikrą užduotį. Nepasisekus, šuolį teks pakartoti tol, kol užduotis bus įvykdyta. Bet galime pažadėti, kad nėra smagesnių studijų už AFF`ą.

Vienintelis dalykas, kurio mes negalime pažadėti yra oras. Nenustebkite, jei pas mus nuolat girdėsite kalbas apie tai. Tai nereiškia, jog parašiutininkai neturi daugiau apie ką šnekėtis. Tiesiog oras parašiutizme yra be galo svarbus dalykas. Ir pirmašuolių mes neskriaudžiame: esant dideliam vėjui ar žemam "debesų padui" jų iš lėktuvo nemėtome.

Kiti Kyviškių“atostogautojai”. Dauguma jų dar vadinami parašiutininkais. Paprastai dėvi kiek kitokias “kuprines” nei paprasti atostogautojai, atvykę į aerodromą. Šiose “kuprinėse” (dar vadinamose “rancais”) jie visada nešiojasi du parašiutus: pagrindinį ir atsarginį. Ant rankų dėvimi “laikrodžiai” irgi kažkokie įdomūs, paprastai naudingi tik iššokus iš lėktuvo, nes rodo aukštį (ir dėl to dar vadinami “aukštimačiais”). Kokių keistuolių čia tik nepamatysi: vieni, iššokę iš lėktuvo, krenta žemyn galva (nes bijo žiūrėti į žemę), kiti susikibę į figūrą (nes bijo šokinėti po vieną), treti kažkodėl šokdami su savimi tempiasi dar ir keleivį (kabantį po pilvu), dar kiti be studentų išvis neina į lėktuvą (ir dėl to vadinami AFF`o instruktoriais).

Ką mes veikiam? 2009 m. liepos 18-tą dieną Kyviškėse virte virė gyvenimas: padangėje skraidė 10 patyrusių parašiutininkių, siekiančių Lietuvos merginų rekordo, ant žemės bėgiojo žurnalistai ir fotografai. Merginos kartu su prevenciniu projektu “Nedelsk” siekė atkreipti visų moterų dėmesį, paskatinti jas tikrintis sveikatą, o sergančias krūties vėžiu paremti ir palaikyti. Taigi, virš Kyviškių aerodromo 10 “dangaus sesių” iššoko iš lėktuvo, laisvame kritime susikibę rankomis sudarė figūrą ir pasiekė Lietuvos merginų rekordą, kuris buvo užfiksuotas Tarptautinės parašiutų sporto kategorijos teisėjos Jūratės Janušauskienės. Rekordą stebėjo ir projekto “Nedelsk” iniciatorė Agnė Zuokienė, labai palaikiusi padangių merginas ir besidžiaugianti, kad šis parašiutininkių rekordas išties vertingas įnašas į projektą. Kyviškėse vyksta kasmetinės laisvo kritimo derinių "dvejukių" (iššokę du parašiutininkai laisvame kritime stengiasi padaryti kuo daugiau derinių) ir "greituminės žvaigždės" (8 parašiutininkų rato sudarymas per kuo trumpesnį laiką) varžybos. Vis dažniau čia vyksta bernvakariai, kai vaikinai nori paskraidyti lėktuvu arba iš jo išmesti būsimą jaunikį. Paprastai jis iš lėktuvo išmetamas kartu su instruktoriumi (šuolis tandemu). Neretai čia užsuka ir jubiliatai, iš draugų kompanijos gavę dovanų šuolį parašiutu. Taigi, gyvenimas pas mus virte verda. Mes vis lipame į lėktuvą, tada tyčia ar netyčia (kas ten mus supras :)) iš jo iškrentame, sėkmingai nusileidę grįžtame į angarą ir dedamės parašiutą. Na, o po "pavarymo" dienos, visi įsitaisome pavėsinėje aptarti dienos šuolių ir įspūdžių, be abejo prie šalto ir gaivinančio alaus.

Atostogauti Kyviškėse pradėjau 2008 metais, pasirinkdama visas “atostogų programas” iš eilės. Po pirmų šuolių “sparno” tipo parašiutu, supratau, kad man reikia KAŽKO daugiau. Šantažavau manifestą, kuo greičiau duoti man AFF`o instruktorių. Ir štai, jau antri metai aš atostogauju Kyviškių kaime. Kolegoms paklausus, kur skrisiu per atostogas, galiu išdidžiai atšauti “į tris” (paprastai iš tokio aukščio, iš 3 km, šokinėja savarankiški parašiutininkai). Be žydro dangaus, paukščio skrydžio, aš čia visada gaunu daug adrnenalino, geros nuotaikos dozę, šalto alaus ir pačia linksmiausią kompaniją. Kodėl to paties nepadarius ir jums? Taigi, iki pasimatymo per atostogas Kyviškių kaime.

IV dalis. Mazdukė p**dukė

Aplankyti objektai: Maironio tėviškė, Tytuvėnų vienuolynas

Taškų skaičius: 60

PENKTADIENIS. Nakvynė medžioklės plotuose

17.30 po darbų, visi krykštaudami pajudėjome iš Jasinskio “IKI” aikštelės. Didžioji kelionė prasidėjo. Riedėdami Geležinio Vilko kamštyje, sulaukėme Juliaus brolio skambučio, įspėjančio nevažiuoti per Savanorius. Nepaisome vieno kelio ženklo ir šokam į Gariūnų kelią. Netrukus jau lekiam Kauno link, sėkmingai išvengę visų kamščių. Tvarkingai riedėjome 120 km/h greičiu, kol staiga mus pralenkė “sponsorius”, skriejantis 140 km/h + greičiu…Norėjome iškart “prilipti” prie tos mašinos, kad kiek anksčiau pasiektume pirmąjį objektą, bet…Paskui “sponsorių” jau lėkė gal kokia 10 tokių pat gudruolių kaip mes Taigi, visa kolona užėmėme antrą juostą ir laikėmės pirmos mašinos “diktuojamų sąlygų”. Skriejanti kolona greičiau nei įprasta pasiekė Kauną.

:)

Toliau Raseiniai, o už jų – mūsų pirmasis šios kelionės objektas – Maironio tėviškė. Pasižvalgę po sodybos kiemą ir padarę keletą nuotraukų, pajudėjome toliau – Tytuvėnų link.

Tytuvėnų vienuolynas

Čia mūsų orientyras buvo bažnyčios bokštai, kuriuos...mes kažkaip sugebėjome pamesti iš akių...Pagaliau suradome vienuolyną. Tytuvėnų bernardinų vienuolynas buvo pastatytas XVII-XVIII a. Vienuolyno iniciatorius buvo Žemaičių žemės teisėjas, miestelio ir dvaro savininkas Andriejus Valavičius. Sakoma, kad bažnyčiai ir vienuolynui statyti skiria 10000 auksinų ir dalį jau paruoštų statybinių medžiagų. Fundatorius pageidavo, kad bažnyčios ir vienuolyno pastatai būtų puošnūs ir gražių proporcijų, nes norįs ten būti palaidotas su žmonomis. Bažnyčia pašventinta 1635 m. Komplekso statyba truko vos ne du šimtmečius. Kas geriausia – vienuolynas faktiškai iki mūsų dienų išliko nepakitęs, dvelkiantis paslaptingumu.

Palikę Tytuvėnus, pradėjome dairytis nakvynės vietos. Pasukome kažkokio ežerėlio link, susiradome jaukią pievelę. Iššokę iš mašinos, pajutome nosį riečiantį kvapą. Supratom, kad jei liksime čia nakvoti, tai tikriausiai ryto nesulauksime. Pradėjome kikenti, kad ruošiamės stovyklauti netoli kokios kanalizacijos ar fermos. Pakvėpavę „tyru ir gaiviu“ oru, sulipome į mašiną ir pajudėjome toliau, pakelėje palikdami ne ką kitą kaip...dvokiančią femą :).

Dar kiek pavažinėję ratais, įsukom į miško keliuką. Spurdantį hiperaktyvų operatorių paleidome vienoje proskynoje apžvalgyti teritorijos. Šis energingais rankų mostais pradėjo kviesti visus į jaukią miško aikštelę. Buvo nuspręsta – palapines statysime čia. Visi krykštaudami įsirenginėjome stovyklavietę, tada dar nežinodami, kokia nakvynė mūsų laukia... Pastačius palapines ir susikūrus laužą pradėjo dėtis keisčiausi dalykai: pirmiausia iš miško glūdumos pasigirdo kažkoks triukšmas, vėliau šunų lojimas. Ievai liepus visiems užsičiaupti, krūmuose pasigirdo kriuksenimas...

ŠERNAS!!! To užteko, kad Sandrai pasidarytų visiškai nebejuokinga. Tada paleidome savo lakias vaizduotes...Keptos dešrelės – paskutinė vakarienė, tostai geriant alų – kad gyvi pasiektume kelionės tikslą. Mažiausiai buvo juokinga, kai Sandrai grįžus prie palapinių, čia nieko nebebuvo: tik už palapinės prukštė pasislėpusi Ieva, o iš miško tankmės vėl girdėjosi kriuksėjimas – laimei, kad šįkart operatoriaus :). Dar kiek patauškę išsiskirstėm po palapines. Laukė nerami naktis ir didelė tikimybė būti suėstiems šernų...(primenu, kad tai tikrai nejuokinga).

 

Stovyklavietė

ŠEŠTADIENIS. Užstrigę Kelmėje

Valio!!! Visi sveiki gyvi sulaukėme ryto. Sutvarkę stovyklavietę, susipakavę daiktus ir papusryčiavę šokom į „efkę“ ir nulėkėm toliau.

Didieji mechanikai...

Tačiau neilgai lėkėm...Vos išsukę iš miškelio į žvirkelį užgesome. Na, bet kam nepasitaiko? Kažką sušnypštusi Sandra pasuko raktelį...pasuko dar kartą...Mazdukė neužsikūrė...Išlipom ir atsidarėm kapotą...Visi „didieji mechanikai“ bandė atrasti, kas gi nutiko...Po kelių minučių pastangų taisyti „efkę“ griebėmės telefonų ir skambinimų visies pažįstamiems, bent kiek išmanantiems apie mašinas. Greitai skambinimą draugams, pakeitė skambučiai numeriu 118. Vargais negalais atradome, kas nutemps „mirusią“ mašiną ir vienintelį dar veikiantį Kelmės (artimiausias miestelis) servisą. Iš žvyrkelio nusistūmėm mazdukę iki pagrindinio kelio.

Vargeli...

Netrukus atvažiavo „gerasis dėdė“, kuris ne tik mašiną, bet ir mus visus, susigrūdusius aukštais ant vienos sėdynės, nugabeno į servisą pas kitą gerą dėdę. Po ilgų paieškų, kas visgi nutiko, paaiškėjo, kad kelionės su „efke“ tęsti nepavyks. Serviso savininkas sukėlė visus savo pažįstamus ant kojų, kad tik mes galėtume važiuoti toliau, tačiau visų pastangos rezultatų nedavė. Mašinai reikalingas remontas, užtruksiantis tikrai ne valandą ir ne dvi.

Et...

O kadangi jau buvo ilgojo savaitgalio šeštadienio popietė, nebeliko nieko kito, kaip nuspręsti, ar grįžtam į Vilnių ar lekiam autostopu toliau ieškoti nuotykių. Pasirinkome antrą variantą. Susirinkę būtiniausius daiktus, atsisveikinome su serviso savininku ir jo žmona. Didelis ačiū nuoširdiems ir paslaugiems Kelmės gyventojams. Serviso „gerasis dėdė“ be to, kad sukėlė pusę miestelio ant kojų, norėdamas pataisyti mūsų mašiną, dar ir pavežė mus iki tranzavimo kelio.

Čia pasidalinome į du ekipažus: Tomas ir Sandra (pirmasis ekipažas), Julius ir Ieva (antrasis). Mūsų tikslas – Šventoji, kur laukė užsakytas namelis. Nusprendėm, kad jei jau nepavyks aplankyti likusių 12 objektų, tai bent prie jūros pabūsim. Pirmasis ekipažas po kelių minučių „susitranzavo“ mašiną, neatsiliko ir antrasis, kuriuos paėmęs „Lexus`as“ skriste nuskrieja tiesiai į Klaipėdą. Tomas ir Sandra buso išleisti prie Kryžkalnio. Kiaurai permirkę stovėjome kelyje Kaunas – Klaipėda. Deja, Sandros žavesys (šlapia, susivėlus) vairuotojų nepakerėjo. Netrukus Tomas, praradęs kantrybę, nustūmė mielą mergaitę nuo kelio ir pats pakėlė ranką, stabdydamas mašinas. Faktiškai iš karto prie mūsų sustojo „Subaras“. Vairuotojas keliavo į Palangą. Smagiai čiaukšdami neilgai trukus pasiekėm Palangą.

Čia mus pasitiko lietus. Vieną akimirką, Tomas, pasižiūrėjęs į Sandrą, neištvėrė „neįkandęs“: „mergaite, kada paskutinį kartą miegojote lovoje?“. Permirkusi, susivėlusi, pusiau atraitom kelnėm ir treningu „pasipuošusi“ Sandra mažumėlę panašėjo į benamę. Tiesa, antrasis ekipažas, su kuriuo neilgai trukus susitikome Palangos autobusų stotyje, atrodė ne ką geriau. Jie nuo Kelmės nutranzavo į Klaipėdą, iš kur atvažiavo autobusu į Palangą. Lijo.

Palangoje lijo

Kadangi ir taip buvom kiaurai permirkę, tai neturėjome ko prarasti: Basanavičiaus gatve nukeliavom iki tilto. Dar kiek pavaikštinėję po miestą, sėdome į autobusiuką ir išvažiavome į Šventąją. Namuko savininkė jau nebesitikėjo mūsų sulaukti.

Numetę daiktus, iškart iškeliavom prie jūros. Nebelijo, netgi pasirodė saulė. Tomas su Sandra, vaidindami, kad jiems visiškai nešalta, dar nulėkė turkštis – juk prie jūros esam! Pasimaudę, pasėdėję kopose, pažaidę kortomis, grįžom į savo jaukų namuką. Vakarienė (ryžiai ir dešrelės) žvakės šviesoje lauke. Po intensyvios dienos išlūžom kaip lapai. Nuotykiai yra gerai...

SEKMADIENIS. Lietuviškoji Palanga

„Na, įdomu, kas mums šiandien nutiks?“ – pirma nuskambėjusi frazė sekmadienio rytą. Šernų Šventojoje nesimato, „efkė“ Kelmėje, o ir oras pasakiškas.

:)

Pirmyn prie jūros! Diena skirta ramiam poilsiui: šampanas, kortos, tinklinis...kol tolumoje danguje pastebėjome gausybę „kaitų“ (jėgos aitvarų). Iš pradžių dar vaidinom, kad mums „dzin“, bet kai keletas iš mūsų vos negavo iš tinklinio kamuolio į galvą, nusprendėm – „varoooom pas kaitorius!!!”. Monciškėse vyko jėgos aitvarų stovykla. Su dideliu pavydu vėpsojom į vandenyje besiduodančius „kaitorius“. Nusvilom iki raudonumo, panašėjom į žavius vėžiukus :)

Šiandienos mūsų tikslas – 21 val. Palangoje sugiedoti himną kartu su kitais tautiečiais. Tik o vargeli...Kas jau kas, bet Palangos Basanavičiaus gatvė tam buvo mažiausiai tinkama vieta. Deja, būtent ją mes ir pasirinkom. Tarp visu garsu iš aplinkinių kavinių sklindančios rusiškos muzikos (gėda vos ne visoms Basanavičiaus gatvės kavinėms), prasiveržė ir pažįstama tautiškos giesmės gaida, balkonuose stovėjo žmonės. Įsmukome į pirmą pasitaikiusią kavinukę, kur spėjome suniūniuoti paskutines dvi himno eilutes... Su patriotizmo ugnele išvažiavome iš rusiškos Palangos atgal į labiau lietuvišką Šventąją. Vėlai vakare per beždžionių tiltą patraukėme prie jūros. Iš namelio susinešėme visus pledus ir apklotus. Stebėdami naktinę jūrą, išgėrėme alaus. Vidurvasaris šiais metais Lietuvoje pasitaikė „ypatingai karštas“, o vakare oro temperatūra siekė maksimum 10 laipsnių. Taigi, kiek pasėdėję išlėkėm namo, nesidrovėdami eiti per miestą susisupę į pledus. Pakeliui namo, žaidėme „Betmeną ir Robiną“... „Robinas“ pasiūlė visiems dar sukirsti po kebabą. Super herojai, vis dar susivynioję į pledus, apsupo kioską ir išpirko visus kebabus.

Ne kas kita kaip...karininkų ramovė :):):)

PIRMADIENIS. Ilgas kelias namo

Paskutinė kelionės diena. Ryte pirmiausia ką išgirdome – lietaus lašai, barbenantys į namelio stogą. Ta proga Ieva ir Sandra nelipo iš lovos tol, kol operatorius neparuošė pusryčių. 12 val. turėjome užleisti namelį kitiems svečiams, todėl, susikrovę šmutkes, iškeliavome į miestą išgerti arbatos. O 14 val. sėdome į autobusą, vežantį iš Šventosios tiesiai į Vilnių. Tik tas “tiesiai į Vilnių” užtruko nei daug, nei mažai – 7 valandas… 21 val. pasiekę Vilnių, negalėjome patikėti, kad mes visgi sugrįžom namo. Prie spaudos rūmų laukdami taksi dar spėjome pažaisti tinklinį (ir įjungti vienos mašinos signalizaciją). Galiausiai kiekvienas saugiai (ir greitai!) buvom išvežioti po namus. Nuotykių pilna kelionė baigėsi. Iš planuotų 14 objektų, išsidėsčiusių pajūryje ir Žemaitijoje, aplankėme viso labo tik 2. Na, o „susimovusią efkę“ dar teko iš Kelmės į sostinę parsigabenti.

Kadangi pagrindinė transporto priemonė šiek tiek sugriovė mūsų planus, čia ir užsibaigė mūsų didysis "tūkstantmečio keliautojo" žygis... (ir pinigai, pakloti p**dukės remontui...

Pabaiga