Antonas vs Efkė

Birželio 28 dienos jaukų sekmadienio vakarą pagaliau buvo nutarta įgyvendinti idėją, kai parašiutininkai iškrenta iš Antono virš Vilniaus ir nusileidžia prie Balto tilto. Forume pasirodė pranešimas, kad tai bus tarp 18-21 val. Paskambinus Justui, sužinau, kad An-2 iš Kyviškių kyla 19:20 val.

Vakarieniaujam Belmonte. Oras neaiškus, po lietaus... Šoks kolegos prie balto tilto ar nešoks..? Išeinam link mašinos ir straiga Evaldys užmato, kaip virš Belmonto skrenda kažkoks lėktuvas. Atpažinus Antonovą puolu į paniką. Evaldas šūkteli: „ko tu stovi??? BĖGAM!” Pasileidžiam kiek kojos neša į Efkę. Diržai ir magelis man ne galvoj. Žemas startas! Vis dėl to lekiant diržas užsisegamas, magelis įdedamas (aš spaudžiu gazą, Evaldas laiko vairą). Bandom skristi, tik priekyje prakeiktas BMW rieda 60 km/h… O dar pasimaišo „fūra“... Pagaliau Belmonto žiedas! Olandų gatvėje varom „šachmatukais“ (iš vienos juostos į kitą – dinkit man iš kelio!). Pasiekiam 100 km/h greitį. Gale sėdinti draugė nedrąsiai primena, kad yra kelyje ir kitų mašinų ir gal reikėtų truputį atsargiau...Kosčiuskos gatvė. Į spidometrą stengiuosi nesidairyti. Visi, išskyrus mane, pamato iššokančius parašiutininkus! Prie Mindaugo tilto ir aš pamatau skraidančius kolegas. Raudona! Dar kartą pademonstruojamas rusiškas žodynas. Praeiviai užvertę galvas spokso į „pirmą užėjimą“. Praskrendam Mindaugo tiltą, priversdami nusikeikti porą vairuotojų. Paskutinė sankryža – Žaliasis tiltas su RAUDONU šviesoforo signalu. Užsidegus žaliai, pirmiausia piktas ilgas „pyyyyyyyyypt“, tada mažas šuoliukas į priešpriešinį eismą, viduryje sankryžos aplenkiama „krepenanti“ mašina, dugnas, posūkis link „Mambo“ picerijos, šuolis iš Efkės ir bėgimas prie tilto visu greičiu! Pamatau, kaip nusileidžia pora „antro užėjimo“ parašiutininkų. Kraštinis – Siaubas su studentiška sistema (atpažįstu „penktą navigatorių“). Smagu pamatyti visą krūvą kolegų blizgančiomis akimis :)

"Siaubas"

Vilnius iš paukščio, tiksliau - Antono skrydžio

Kolegos, nusileidę prie Baltojo tilto

Išvados. Lenktynėse Antonas (Kyviškės – Baltas tiltas) VS Efkė (Belmontas – Baltas tiltas) greitesnis buvo ir tikslą pirmasis pasiekė Antonas. Efkės ekipažas spėjo pamatyti tik kraštinius antro „užėjimo“ parašiutininkus. Galbūt, jei An-2 būtume pamatę ne virš Belmonto, Baltą tiltą būtume pasiekę vienu metu.

Kaip Tomas kelnių tęsinių ieškojo

Tai buvo seniai, bet tiesa :)

2009 06 21

Pradžių pradžia. Kaip visada sekmadienio rytas...Pirmoji iš namų iškrepeno Sandra. Šiandien mėgstamiausiu keleiviu oficialiai buvo paskelbtas Tomas (nes Ieva pramigo ir paprašė ją paimti paskutinę). Surankioti visi „jaunieji krepenos“ truputį po 10 val. atsidurė prie Kalnų parko, kur susirinko visi tos dienos baidarininkai ir organizatoriai. Vieni buvo komfortiškai išsiųsti taksu į plaukimo pradžios vietą, kiti – aukštais supakuoti į oranžinį autobusiuką. Pasidalinę ekipažais, įsiropštėme į baidares. Pirmieji į Vilnelės vandenis išplaukė Ieva su Tomu, bet greitai juos aplenkė šaunusis Juliaus ir Sandros ekipažas.

"Šaunusis ekipažas" :)

Ekstremalų šou Belmonte. Pasiekę Belmontą sustojome. Laukėme vieno trenkto baidarininko, kuris turėjo plaukti per didįjį Belmonto krioklį, tiksliau – nuo jo nušokti su baidare. Kol jo laukėme, nusprendėme prasinešti mažesniais kriokliukais. Čia buvo ko gero vienintelė ekstremali ir tooookia šlapia vieta. Mes su Julium klykdami (ko gero klykiau tik aš) pasileidome kriokliukais žemyn, gerai išėmėme 90o laipsnių posūkį, gavome vandens į veidą ir žiūrovų ovacijų lydimi išlėkėme į „tiesiąją“. Kriokliai įveikti! Jausmas, be to kad ŠLAPIA, nerealus! Permirkom iki „triusikų“. Toliau stebėjome, kaip atvykęs organizatorių draugelis su brezentine baidare šoko nuo didžiojo krioklio! Šuolis įspūdingas, palydimas gausiomis visų susirinkusiųjų Belmonte ovacijomis! Toliau šuolį darė organizatorius „Jago“. Mes savo ruožtu klykavom ant kranto. Tada antras dublis plaukiant mažaisiais kriokliukais. Plaukimas vėl sėkmingas, be apvirtimų ir atsitrenkimų į akmenis. Vandens gavome dvigubai daugiau nei pirmą kartą, bet koks skirtumas, „triusikai“ jau nuo pirmo plaukimo šlapi :). Prisišvartavę prie kranto, mes ir kiti Belmonte esantys žmonės, stebėjome Tomo ir Ievos plaukimą. Klykdami jie pralekė kriokliukais, tik „neišėmė“ paskutinio posūkio ir...apsivožė! Į pagalbą jiems atskubėjo „Jago“ ir nuo kranto atskuodė vienas iš Belmonto svečių (gelbėti Ievos). Šaunuolė drąsuolė Ieva puolė ne savo kailio gelbėti, o baidare rūpintis, kad šiai nieko nenutiktų! Šlapi (žinoma iki “triusikų”) baidarininkai buvo ištraukti į krantą. Atsitempę baidarę iki mūsų jaunieji plaukikai puolė aikčioti dėl savo telefonų ir kitų daiktų. Laimei, viskas buvo sausa. Dalindamiesi įspūdžiais ir įrodinėdami, kad taip plaukti daug smagiau, Ieva su Tomu (šlapi iki „triusikų“) gurkšnojo arbatą. Tada mūsų eks operatorius (eks – nes prieš kelias dienas sukūlė savo fotoaparatą, lydėjusį mus į visas „tūkstantmečio keliautojo“ išvykas) sukliko: „ kur mano kelnių nu tie...nu kelnių tęsiniai“. Žiūrint į mūsų vargšą Tomą, nubrozdintomis alkūnėmis, mėlyne ant vieno šono, šlapiomis kelnėmis (t.y. jau tik šortais) sugalvojome šio žygio pavadinimą. O nuo Belmonto, jau turėjome likusios kelionės dalies tikslą – rasti operatoriaus „kelnių tęsinius“. Žinoma, apie šį kilnų tikslą visi iki vieno pamiršome tik įsėdę į baidares. Palikę Belmontą ir jo lankytojus, stebėjusius neblogą nemokamą ekstremalų šou, nuirklavome toliau.

Kelyje. Toliau kelyje didesnių nuotykių nebuvo. Tik Užupyje... Čia mus pasitiko „Užupio mergaitės“. Jos, nekaltai taškydamos baidarininkus, vieną ekipažą sugebėjo apversti, Sandros ir Juliaus ekipažas pakibo ant Vilnelės slenksčio ir vos neapsivertė, kiti pro tą vietą sausi irgi nepraplaukė. Ką gi, nusprendėme į Užupį dar sugrįžti... Kitas kiek įdomesnis pakeliui sutinktas žmogelis buvo Neries ir Vilnelės santakoje meškerę užmetęs žvejys, nuoširdžiai išplūdęs visus ekipažus. Perspėjome šį, kad jis mažumėlę nemandagus ir, palinkėję geros dienos, nuplaukėme toliau.

Pabaigos žodis. Kelionę baigėme netoli Pedagoginio universiteto, kur visi išlipę į krantą puolėme persirenginėti sausais rūbais (ir girti Tomą, kad perspėjo juos pasiimti). Operatoriaus kelnių tęsinių neradome, bet apturėjome išties šaunią dieną. Žygio „after party“ buvo prie Baltojo tilto, slapstant alų nuo pareigūnų. Ir pabaigai – „nu Užupio mergaitės, nu pagadi“! Mes dar grįšim…