Kaip mes bandėm "Tūkstantmečio keliautojas" projekte dalyvauti. Užbėgus įvykiams už akių pasakysiu, kad projekto neužbaigėm, 1000 taškų nesurinkom, bet apturėjom smagių kelionių po Tėvynę ir mažų linksmų nutikimų. Taigi...
Aplankyti objektai: Varnikų pažintinis takas, Velnio duobė, Dūkštų pažintinis takas.
Taškų skaičius: 90
Pirmąją “tūkstantmečio” kelionę nusprendėme pradėti sekmadienį, balandžio 26 d. Nuostabi diena. Pasakiškas oras. O ir iš lovos visi “ta” koja išlipom. Pirmiausia užsukome į degalinę (juk norisi bent iš Vilniaus išvažiuoti), o paskui į parduotuvę, kur, kaip tikri lietuviai, nusipirkom DAUG maisto. Kaip paaiškėjo vėliau, DAUG ne visuomet yra daug, kai kelionė persirita i antrą dienos pusę, o anksčiau buvę pilni maisto maišai jau tokiais nebeatrodo.
Varinkų pažintinis takas
Iš Vilniaus pasukame Trakų link. Pirmasis mūsų kelionės objektas – 3,45 km ilgio Varnikų pažintinis takas. Tako bendras plotas apima apie 611 ha, iš kurių 450 ha veši mišrus miškas, o likusiame plote plyti pelkės. Dalį kelio ėjome lentiniu takeliu. Pagrindinis mūsų tikslas buvo pamatyti pelkių senį (gal vaikystėje per daug “multikų” žiūrėjom?) bet, deja, jis liko neįgyvendintas – pelkių senis nepasirodė... Stabtelėję prie 2 Piliškių ežeriukų, kuriuos ilgainiui taip pat grasinasi pasiglemžti pelkė, toliau keliavome per mišką, retsykiais apmėtydami mūsų operatorių kankorėžiais.
Pakeliui į Velnio duobę
Iš Varnikų mūsų kelias suko link Aukštadvario, kur norėjome aplankyti Velnio duobę. Tai geologinis gamtos paminklas, esantis 4 km už Aukštadvario, Mergiškių kraštovaizdžio draustinyje. Prie “Mergiškių kalvų miškas” rodyklės, Sandra su Ieva buvo vyte išvytos iš mašinos įsiamžinti prie šio skambaus miško pavadinimo…Kai pagaliau mums buvo leista sėstis į mašiną, pajudėjome legendomis apipintos Velnio duobės link. Vienas padavimas pasakoja, kad kadaise šioje vietoje stovėjo graži bažnyčia, kurios kunigas suviliojo jauną merginą. Pro šalį ėjęs praeivis, pamatęs juodu kartu, sušuko “kad tu skradžiai žemėn!“. Ir po šių žodžių bažnyčia su kunigu iškart prasmegusi…
Velnio duobė
Sakoma, kad akyli žmonės duobės dugne telkšančiame vandenyje sugeba įžvelgti bažnyčios bokštus, o patys doriausi girdi varpų skambesį (Sandros įtikinėjimai, kad ir ji girdi varpus, nuėjo šuniui ant uodegos…). Paslapčių taku nusileidome į duobės apačią. Velnio duobė yra faktiškai taisyklingos apskritimo formos, gylis siekia iki 40 metrų, apačioje telkšo nedidelė pelkė, o šlaitai apaugę eglėmis. Gražu, o ore taip ir jauti tvyrant kažkokią paslaptingą aurą. Sakoma, kad kadaise netoliese duobės piemenys ganydavo gyvulius, kurie kažkokios mistinės galios traukiami, ateidavo į duobę ir čia paskęsdavo, o jų kūnai išplaukdavo šalimais telkšančiuose Škilietų ežeriukuose. Žmonės laikydavo tai velnių darbu, todėl ir kilo pavadinimas “Velnio duobė”. Sako kad sutemus vietiniai baikščiai dideliu spinduliu lenkia šitą vietą. Mes nusprendėme irgi vengti čia užsukti naktimis, nes ne visi tuos varpus girdėjom...
"Kaitai"...
Nenuostabu, kad palaipioję aukštyn žemyn po velnio duobę, labai išalkome (laimei, kad prisipirkom daug daug maisto) ir, pakeliui į Dūkštas, pradėjome dairytis, kur čia dešreles galėtume kepti (na, kaip gi lietuviai turistaus be dešrelių). Važiuodami dairėmės gražių vietų, patrauklių ežeriukų ir vis negalėjo išsirinkti kur sustoti. Staiga tolumoje danguje pamatėme skraidant “neaiškius daiktus” ir klykdami pasileidome ta kryptimi. Taip jau gavosi, kad apsistojome prie Elektrėnų marių. O tie “neaiškūs skraidantys danguje daiktai” pasirodo buvo jėgos aitvarai. Šašlykinėje kepėme dešreles ir spoksojome į vandenyje besiduodančius vaikinus su jėgos aitvarais.
Valgymo ir spoksojimo procesą nutraukė… karvės…Tos keturios šmaikštuolės nusprendė ganytis visai šalia mūsų stovyklavietės. Neaišku, iš kur jos atsirado ir kieno jos buvo, todėl Tomas viską metęs nubėgo... ganyti…Įdomu, kas ten ką ganė, bet operatorius netrukus persigandęs parbėgo pas mus (sakė, neva dešrelių užsimanė…) Suvalgę visas dešreles, sukritome ant pievutės pietų miego…Tik va tos skeltanagės juodmargės…Vis dar ganėsi netoliese, tai pietų miegas buvo “budėjimo režime” – ar jos mūsų nesuės? Kai tolumoje pamatėme beateinančias dar dvi, visgi susipakavome daiktus ir išvažiavome toliau – jų jau buvo daugiau negu mūsų.
Vaizdas nuo Bradeliškių piliakalnio
Toliau per Vievį keliavome link paskutinio šios dienos objekto – Dūkštų pažintinio tako (per dešreles ir popiečio miegą nespėjome į Dūkštose įsikūrusį lankytojų centrą). Čia pirmiausia užsiropštėme ant Bradeliškių piliakalnio, nuo kurio atsiveria be galo gražus vaizdas.
Kaip mes per upelį bridom...
Mūsų keturios poros žvitrių akių nužiūrėjo, kad kitoje Dūkštos upelio pusėje nuostabi atodanga ir apleistas vandens malūnas. Pastarasis atrodė faktiškai ranka pasiekiamas, todėl nusprendėme nosies tiesumu ten ir nueiti. Tačiau kelią pastojo siaurutis (kaip vėliau paaiškės, ne toks jau nekaltai siauras) upelis…Nusprendėme jį šturmuoti! Pirmasis per jį šoko operatorius Tomas…Neperšokęs Dūkštos nesakyk op…Rezultatas – šlapia viena koja. Kiti kelionės bičiuliai, padarę išvadas, nusiavė batus ir upelį perbrido (vandens temperatūra ne minusinė, nes jis tekėjo, tačiau pliusine jos taip pat negalėjai pavadinti). BET…Pasirodo nubridome į mažą salelę. Operatoriaus laukė dar vienas šuolis…Fotoaparatas buvo perduotas į kitas geras rankas ir atsidūrė pas Sandrą. Antrasis etapas buvo įveiktas nusiavus batus ir drąsiai brendant tikslo link (viduryje upeliuko teko papildomai atsiraitoti kelnes). Palinksminę skardžio viršuje besiilsinčius kitus turistus (kažin kodėl jie ten kvatojosi, badydami mus pirštais), vargais negalais užsiropštėm ant skardžio kitapus upelio. Apsiavę batus, išdidžiai nužygiavome prie XX a. pr. statyto Bradeliškių malūno. Pastatas apleistas, sienos aprašinėtos mūsų šalyje madingais užrašais iš serijos “čia buvo…”.
Bradeliškių buvęs vandens malūnas
Dar kiek pavaikštinėję nuėjome į kitapus kelio esantį Dūkštų ąžuolyno pažintinį taką, palei kurį pristatyta daugybė medinių skulptūrų, vaizduojančių lietuvių legendų personažus. Tai buvo trečiasis ir tai dienai paskutinis kelionės taškas. Visą dieną važinėjome vingiuotais keliukais, vedančiais per kalvotą ir miškingą kraštovaizdį, lenkdami arkliukų kinkiniais važiuotus kaimelių ir vienkiemių draugiškus gyventojus, tačiau susidarė toks įspūdis, kad pakeliui daugiausia matėme kapinių…
Tiesa, patarimas visiems keliaujantiems: nebijokite pakelėje sutiktų žmonių klausti, kaip nuvykti iki vieno ar kito taško. Jie mielai išsamiai viską papasakos, nesvarbu, kad objekto pavadinimą girdi pirmą kartą ir net nenutuokia šiaurėje ar pietuose jo reikia ieškoti. Greitai kelionės tikslo nepasieksite, bet už tai netikėtai atrasite daug gražių vietų...
Laukite tęsinio....
(negalėjau neįdėti "mažiukės"...)
